Nr 4
Ištraukos iš Dr. Nicolosis knygos
“Vadovas tėvams, kaip sutrukdyti homoseksualumui”
- (NUOR.3).

”Politinis korektiškumas toliau kankina visas mūsų psihinės sveikatos asociacijas. 1999-ųjų metų Amerikos Psichiatrų Asociacijos metiniame suvažiavime buvo suplanuota įtraukti debatą apie tai, ar galima terapijos keliu pakeisti seksualinę orientaciją. Tačiau tas debatas buvo išbrauktas iš tvarkaraščio, kai du pranešėjai pasitraukė sakydami, kad kalbėti apie homoseksualumą, kaip kažką, ką įmanoma pakeisti, buvo moksliniam susirinkimui per daug politiškai įpareigojanti tema. Psichiatras Jeffrey Satinover ir aš iš pradžių buvome siūlomi tokio diskusijų stalo dalyviais, tačiau gėjus palaikantys psichiatrai atsisakė dalyvauti, jeigu Satinover arba aš dalyvausime tokioje diskusijoje.

Taigi, jūs mokotės aspirantūroje ir manote, kad heteroseksualumas turėtų būti norma? Sėkmės jums, išreiškiant savo nuomonę, atspausdinant savo tezes ir gerai sutariant su savo kolegomis. Jūs geriau pasilaikykit savo nuomonę sau, nes kitaip pamatysite, kad būsite išstumti iš socialinio klubo, kurio pripažinimą taip sunkiai stengiatės išsikovoti.

Yra posakis, kad psichologija susideda iš ‘nepriklausomų protų minios’, kurioj visi garsiai skelbia savo meilę įvairovei, tuo pačiu reikalaudami, kad jūs galvotumėte tiksliai taip, kaip jie galvoja. Ar šios profesijos žmonės supranta, kad tame slypi ironija? Kaip NARTH (National Association of Research and Therapy of Homosexuality – Nacionalinės homoseksualumo tyrimų ir terapijos asociacijos) prezidentas aš neseniai buvau šokiruotas, kai Amerikos Psichologų Asociacijos (APA) prezidentė Norine Johnson atspausdino garsų vedamąjį straipsnį, kur ji aistringai prašė intelektualinės laisvės. Ji rašė: ’Aš stipriai palaikau atviras diskusijas APA organizacijoje, neatsižvelgiant į debatų apimtis ar intensyvumą. Diskutuoti yra sveika. Nesutikti su kitų nuomone yra sveika..... Vaisingam ir sveikam mokslui reikalinga tyrinėjimų ir žodžio laisvės.’

Kas gi motyvavo tokį jausmingą Johnson pareiškimą? Deja, tai nebuvo rūpestis žmonėmis norinčiais pakeisti savo seksualinę orientaciją. Dr. Johnson faktiškai buvo susirūpinusi dėl visuomenėje kilusio triukšmo, kuris labai nepatiko asociacijai: APA atspausdino straipsnį, kuriame buvo tvirtinama, kad tvirkinti berniukai, stebėtinai dažnai, prisimindavo pedofilinius santykius, kaip kažką teigiamo. Atsakydama į didžiulę viešos kritikos bangą, asociacija atsiprašė dėl straipsnio. Dr. Johnson jausmingu prašymu mokslinės laisvės buvo, deja, siekiama apginti autoriaus teisę diskutuoti palankų pedofilijai požiūrį!

To nepaisydama, Johnson noro įsijungti į diskusijas paskatinta, NARTH parašė ir paprašė leidimo paskelbti apie mūsų mokslinius susitikimus APA leidiniuose, lygiai taip, kaip ir gėjų organizacijos daro. (NARTH prašymai praeityje buvo atmesti.) Rezultatas? Mes gavome atsakymą ne iš APA prezidentės, bet iš Clinton Anderson, Gėjų, lesbiečių ir biseksualių klausimų skyriaus vadovo. Deja, Anderson atstovauja politiškai priešingai žmonių grupei – gėjų advokatams. Jis tvirtai priešinasi NARTH požiūriui į homoseksualumą ir atmeta pagalbą į homoseksualumą linkusiems vaikams. Pasiųsti NARTH laišką į Anderson ofisą buvo tas pats, kaip pasiųsti skundą dėl policijos nesiskaitymo miesto administracijai, kad jis po to vėl būtų perduotas policijos komisarui. Žinoma, mūsų prašymas buvo atmestas.

Jeigu APA iš tiesų norėtų mokslinio atvirumo, tada tokios organizacijos kaip NARTH turėtų būti pakviestos dalyvauti diskusijose. Mokslinė laisvė reikalauja, kad tie, kurie skirtingai mano apie žmonių seksualumo prasmę ir reikšmę, taip pat būtų įtraukti į diskusijas. Tačiau tėvams, kurie stengiasi surasti panašiai mąstantį terapeutą, gali būti įdomu žinoti, kad, rašant šią knygą, durys į APA išlieka iš esmės uždarytos alternatyviems požiūriams.”