Svarbiausia – jūsų vaiko ateitis

MITŲ APIE SEKSUALINĘ
ORIENTACIJĄ DEMASKAVIMAS

Jei jūs nesate švedas arba negyvenate Švedijoje, paspauskit čia, kad sužinotumėte, kaip gimė ši svetainė.

Aš tikiuosi, kad žemiau pateikta informacija, nors ir pateikta atvirai, bet neužgaus nei vieno. Rūpestis mūsų vaikų ir anūkų ateitimi verčia mane iškelti tą tiesą, kurią aš pažinau.


ĮSPĖJIMAS!
Ši svetainė NĖRA skirta vaikams. Dalis čia pateiktos medžiagos yra paimta iš oficialios pagrindinės homoseksualų organizacijos Švedijoje, RFSL, kuri yra dosniai remiama mokesčių mokėtojų pinigais, internetinės svetainės. Medžiaga savo pobūdžiu yra labai gašli ir smukusios moralės. Ji čia pateikiama dėl šių priežasčių:

1.    Tai pavyzdys to, su kuo mes švedai turime taikstytis ir apmokėti iš savo mokesčių. Tai įspėjamasis pavyzdys to, kas gali ištikti tautą, kai palankiai priimama šėlstantis ištvirkavimas.

2.    Tikslas yra parodyti tėvams, kuriems tai aktualu, tą gyvenimo stilių, nuo kurio jie turėtų iš tiesų pasistengti apsaugoti savo vaikus.

3.    Šiuo klausimu užsiimantiems sveikatos pareigūnams čia iliustruojama, kodėl nauja rimta seksualiniu keliu plintanti epidemija gali kilti bet kuriuo metu. Kaip jūs čia pamatysite ir suprasite įvairios analinių santykių formos – kuriomis užsiiminėja du trečdaliai vyrų homoseksualų – stipriai paveikia visuomenės sveikatą.

Nepamirškite, kad ištvirkęs gyvenimo būdas – kurį taip garsiai ir be jokio gėdos jausmo aukština RFSL ne tik savo svetainėje, bet ir savo platinamuose bukletuose – yra įtrauktas į mūsų valstybinių mokyklų programą. Kaip jūs pamatysite, ten pilna ištvirkimo ir nešvankumo. Daugumai žmonių RFSL medžiaga be abejo yra pasibjaurėtina ir atstumianti. Tačiau su mumis esantiems lengvai pažeidžiamiems vaikams, dauguma kurių jau grumiasi su lyties identifikacijos problemomis, kai jie grįžta iš mokyklos namo ir apsilanko RFSL svetainę, pornografinio pobūdžio medžiagos ten per akis.

Tačiau, jei jūs norite išvengti visų tokių nuorodų į RFSL medžiagą, jus apie tai įspės daugybė įspėjamųjų ženklų.


Paskutinės naujienos:

Vienas iš programos punktų praėjusią vasarą vykusiame Pride festivalyje Stockholme buvo daugumos mūsų šalies politinių partijų lyderių debatas. Viena iš labiausiai RFSL dominančių temų, bet visai neaktuali tema didžiąjai daugumai švedų buvo klausimas, ar jauni berniukai turėtų segėti mergaitiškus sijonus, kai jie pradeda lankyti ikimokyklines įstaigas ar pradines mokyklas. Neatsitiktinai tokia tema, kuri kitoje vietoje būtų kvailas klausimas partijos lyderių diskusijoms, yra labai jautri RFSL. Kadangi homoseksualų bendruomenė labai gerai žino, kad paprastai homoseksualiu tampama dėl lyties painiavos ankstyvame amžiuje. Įvedus tokią programą žemesnėse mokyklos klasėse, lengvai pažeidžami berniukai gali vieną dieną patys tapti homoseksualais ir toliau plėsti homoseksualų lobistų eiles ir taip dar padidindami valdžios, pinigų ir įtakos augimą. Daugiau apie tokią lyčių painiavą (daugumos homoseksualumo pradžią) galite paskaityti žemiau Antrame mite.

Įžanga
Mano vardas Ron Linden. Aš esu Švedijos pilietis iš Skonės, pačios piečiausios mūsų šalies apskrities. Aš gavau inžinieriaus laipsnį Chalmers universitete Gioteborge, po kurio sekė mokslinis darbas Kalifornijoje, kur aš gavau daktaro (angl. Ph.D) laipsnį Kalifornijos Davis Universitete 1982m. Tačiau paskutinius kelerius metus mano tyrimai vyko toli nuo inžinerijos mokslų. Mano paskutiniai tyrimai buvo vykdomi elgsenos mokslų srityje. Ypatingai aš tyrinėjau homoseksualumą bei jo šaknis ir kilmę. Tai, ką aš atradau, gana nustebino mane. Tai prieštaravo bendrai priimtai daugelio žmonių nuomonei ir dažnai buvo nepalanku tariamai “politiškai korektiškai” mūsų dienų nuomonei. Tai pakeitė mane, iš abejingo šiais klausimais žmogaus aš tapau homofobu (žr. išnašą žemiau), kuris labai nuogąstauja dėl homolobistų veiklos pražūtingų pasekmių mūsų vaikams mūsų šalyje. Todėl aš jaučiu pareigą pasidalinti su kitais – ir ypatingai su tėvais ir seneliais – tuo, ką aš atradau. Ypatingai jaučiu pareigą demaskuoti tris bendrai priimtus mitus. Nuslėpti šią informaciją būtų morališkai neteisinga, ir tai neleistų tėvams ir seneliams įgyti šias svarbias žinias apie tai, kaip jie gali sutrukdyti savo atžaloms tapti gėjais. Ypatingai tėvų vaidmuo yra labai svarbus vystant berniukų vyriškumą ir taip užkertant kelią savo sūnums tapti gėjais, kai jie pasiekia lytinę brandą. Visa pateikiama medžiaga yra pagrįsta tyrimais, moksliniais darbais ir raportais. Išskyrus paskutinę dalį apie su šia tema susijusius religinius ar moralinius požiūrius nebus kalbama. Aš pagrinde kalbėsiu apie vyrų homoseksualumą, nes jo kilmė ir vystymasis yra gerai patvirtintas dokumentais. Lesbietizmo moterų tarpe išsivystymas nėra taip plačiai ištirtas. Taigi ši svetainė yra skirta tėvams ir seneliams, o ne tiems žmonėms, kurie jau pasirinko savo homoseksualų gyvenimo būdą.

Dar kartą, prašau atsiminti: Čia ne jums, jeigu jūs jau pasirinkote homoseksualią orientaciją.

Išnaša:
Egzistuoja dviejų rūšių homofobija (homoseksualumo baimė). Pirmai grupei priklauso tie, kurie bijo homoseksualumo propagavimo ir populiarinimo masinės informacijos priemonėse įtakos savo vaikams. Šiai homofobijos grupei priklauso daug žmonių mūsų šalyje.

Antrai homofobijos grupei priklauso tie, kurie bijo ar jaučia homomafijos/homolobistų grasinimus. Grėsmė gali būti skirting rūšių. Kai kurie bijo, nes homomafija fiziškai grasina jiems ir jų šeimoms, kaip matysime iš pavyzdžių. Kiti bijo neprievartinio pobūdžio grasinimų. Tai gali būti religinių bendruomenių baimė, kad išnyks finansinė vyriausybės parama (jeigu jos neįsileis gėjų į bendruomenės narių ir dvasininkų tarpą), ką taip pat pamatysim. Arba tai gali būti verslininkai bijantys prarasti savo klientus dėl homomafijos gasdinimų. Arba tai gali būti įvairių gyvenimo sričių profesionalai, kurie nenori, kad homoseksualus palaikančios grupės ar masinės informacijos priemonės juos apšauktų homofobais.

Dauguma homofobų priklausančių pirmai grupei paprastai priklauso ir antrai homofobų grupei, kadangi jie bijo nemalonumų, kurių susilauktų jeigu viešai pareikštų savo nuomonę. (Žmonės, kurie nėra pirmos rūšies homofobais, yra vadinami homofilais ir kaip tokie niekada nėra antros rūšies homofobais, kadangi jie niekada nėra homomafijos nei gasdinami, nei bauginami.) Žmonės esantys abiejų rūšių homofobais (jų yra daug mažesnis skaičius) yra tie, kurie ir rūpinasi, kokią įtaką daro homoseksualų veikla mūsų vaikams, ir taip pat rūpinasi savo saugumu ir/arba karjera ar verslu, kadangi jie išdrįsta viešai oponuoti. Aišku yra visokių variantų tarp įvairių rūšių homofobų ar homofilų.


Ne vaikams
Lygiai taip pat, tai, ką aš čia pristatysiu, nėra patartina skaityti vaikams. Principus, kuriuos jūs įsisavinsite, turite pritaikyti
savo vaikams, tačiau pati informacija yra skirta tiktai jums kaip tėvui ar mamai. Mano darbas yra suskirstytas į šias dalis:

1. Kokia seksualinė orientacija labiausiai pageidautina jūsų vaikui ar anūkui? Neturėdami teisingos informacijos apie homoseksualinį gyvenimo stilių ir su juo susijusių pinklių, jūs negalėsite nuspręsti, kokiu mąstu jūs norite paremti vienos iš šių dviejų orientacijų (homo ar hetero) išsivystymą.

2. Kaip jūs vaiko formavimosi metais galite padėti pamatą seksualinei orientacijai, kurią jis pasirinktų, kai prasidės seksualinis brendimas?

3. Ar vaikas gimsta homoseksualus ar heteroseksualus? Ar tai užprogramuota genuose?


TURINYS

Įžanga ir trys dalys (mitai) yra padalinti į šiuos skyrius (paspausdami ant kiekvienos dalies ar skyriaus, jūs iš karto pateksite į tą temą):

Įžanga
Nuorodos
Nemokama literatūra
Turnė po Švediją


Pirmas mitas: Heteroseksualus ir homoseksualus gyvenimo stiliai yra vienodai sveiki ir tinkami.
1. Vidutinis gyvenimo ilgis
2. Nelegalių narkotikų naudojimas
3. Savižudybių dažnumas
4. Pedofilijos dažnumas
5. Seksualiniu keliu plintančios ligos
6. Neištikimybė partneriui
7. Socialinis ir religinis pritarimas
8. Nenormalus dėmesys seksui
9. Tiesiosios žarnos pažeidimai

Antras mitas: Neįmanoma paveikti vaiko seksualinės orientacijos pasirinkimo, kai prasideda seksualinis brendimas.

1. Įtikinami rezultatai iš išsamių studijų yra nuslepiami homolobistų.
2. Bieber et al tyrimų ataskaita (Nuor. 4)

3. Darytinos išvados
4. GĖDOS PARADAS
5. Daugiau apie tėvo vaidmenį
6. Bendras abiejų tėvų vaidmuo
7. Homolobistų atakos JAV prieš žmones, kurie nesutinka su jų veikla
8. Homolobistų atakos Švedijoje prieš žmones, kurie nesutinka su jų veikla

Trečias mitas: Seksualinė orientacija yra paveldima. Ją apsprendžia genai.
1. Kaip homolobistai iškraipo tyrimų rezultatus
2. Kallman
3. Bailey-Pillard (1991)
4. Bailey-Dunne-Martin (2000)
5. Dar vienas suklastotas tyrimas (Hamer, Hu, Magnusson, Hu and Pattatucci)
6. Bearman-Bruckner (2001)
7. Simon LeVay (1991)
8. Priešgimdyminių hormonų hipotezė
9. Paskutinių homoseksualių “tyrimų” kryptis


Įžanga

Nuorodos:
Šiame tyrime aš naudosiu trijų tipų nuorodas.

1 tipas. Norėdamas per daug neišplėsti pagrindinės tyrimo dalies, dalį paruošiamos informacijos aš patalpinau nuorodose, kurios yra kairėje pusėje esančiame meniu. Kai tik jūs matote pabrėžtą numerį (pvz: Nr.1), paspausdami ant jo arba nueidami į kairiąją puslapio pusę ir paspausdami tenai ant to paties skaičiaus, galite gauti papildomos informacijos tuo klausimu.

2 tipas. Rašydamas šį darbą rėmiausi medžiaga iš keleto knygų. Nuorodos į šias knygas pateikiamos kaip “NUOR.” (didžiosiomis raidėmis) ir jos numeris, paskui knygos puslapio numeris, kur jūs galite susirasti tą informaciją. Dauguma šių knygų savo ruožtu turi daug savo nuorodų.

3 tipas. Nuorodos į kai kurią šaltinių medžiagą, kuri mano nuomone yra ypatingai svarbi, yra pažymėtos ”nuor.” (mažosiomis raidėmis) ir jos numeris. Aš naudojau tokio tipo nuorodas ir remdamasis kai kuriomis internetinėmis svetainėmis. Kai kurios iš šių nuorodų, ypatingai kalbant apie RFSL internetinius puslapius, turi įprotį dingti iš tinklo, kai tik pradedamas kritikuoti jų sensacingas turinys. Todėl aš nežinau, ar tam tikra nuoroda yra aktuali (t.y. galima nueiti į ją), ir todėl aš “užšaldžiau” tuos puslapius jums. Medžiaga, kurią aš naudojau, buvo prieinama internete 2007m. kovo mėnesį. Visos šio tipo nuorodos (3-io tipo) jus tiesiai perkels į tas svetaines, jeigu jūs paspausite ant nuorodos numerio. Visų trijų nuorodų tipų (“Nr”, “NUOR” ir “ref”) sąrašą galite surasti paspaudę ant nuorodos esančios kairės puslapio pusės meniu apačioje.

Grįžti į turinį

Nemokama literatūra
Jei jūs tėvas/mama ar senelis/-ė ir jūsų vaikui (ar anūkui) dar nėra 16, jūs galite gauti dalį mūsų medžiagos nemokamai. Šią medžiagą atrasite paspausdami nuorodą “Nemokama literatūra” kairėje puslapio pusėje esančio meniu apačioje arba paspaudę “Kontaktai” viršutiniame horizontaliame meniu.

Visa nemokama literatūra yra anglų kalba. Bet kurią medžiagą, kurios negalime jums išsiųsti nemokamai, galite nusipirkti (pavyzdžiui) www.amazon.com.

Kontaktai
Jūs taip pat galite susisiekti su manimi parašydami šiuo adresu:

Ron Linden
Kungsgatan 12
211 49 Malmö
Sweden

Grįžti į turinį

Turnė po Švediją
Mes planuojame aplankyti daug miestų Švedijoje, kur dalinsime mūsų nemokamą literatūrą. Patikrinkite mūsų tvarkaraštį pavadintą “Turnė po Švediją” viršutinėje meniu eilutėje. Mes taip pat paskelbsime vietiniuose laikraščiuose, kada mes atvažiuojam į jūsų miestą. Tačiau kartais vietiniai laikraščiai nepriima mūsų skelbimų. Mes gi pateikiame tokią informaciją, kurią RFSL ir jiems pritariantys nori nuslėpti nuo tėvų ir senelių.

Atnaujintos žinios: Turnė įvyko 2005m, bet nebuvo užbaigta dėl pastovių homomafijos grasinimų mūsų šalyje. Norėdami daugiau sužinoti apie turnė paspauskite viršutinio meniu eilutėje esančią nuorodą pavadintą “Homolobizmas ar homomafija?”

Grįžti į turinį


Pradėkime dabar nuo Pirmo Mito.

Pirmas Mitas: Heteroseksualus ir homoseksualus gyvenimo būdas yra vienodai pageidautinas

Kodėl svarbu, kad mes atkreiptume dėmesį į dominuojančius homoseksualų veiksmus?

Savo knygoje “Po baliaus: Kaip Amerika nugalės savo gėjų baimę 90-aisiais” (New York Penguin, 1989) – kuri faktiškai tapo gėjų veiksmų biblija – marketingo genijai Kirk ir Madsen rašo (146 psl.):

“Kai tu labai išsiskiri ir dėl to žmonės tavęs nekenčia, tau reikia padaryti štai kaip: pirmiausiai įkišk savo koją į tarpdurį, būdamas kuo įmanoma panašesnis į juos; ir tik tada – kai jie galiausiai pripažins vieną mažą skirtumą tarp tavęs ir jų– gali pradėti tempi į vidų kitus savo keistumus, vieną po kito. Pirmiausiai reikia įkalti pleišto smaigalį. Kaip sakoma, leisk kupranugariui įkišti nosies galiuką į savo palapinę, ir netrukus visas jo kūnas paseks.”

Jie tęsia (155 psl.)

“Mes kalbame apie paprastų amerikiečių emocijų, proto ir valios atsivertimą vykdant suplanuotą psichologinę ataką, kai tauta bus prikimšta propagandos per masines informacijos priemones. Mes kalbame apie prietarų mechanizmo sunaikinimą mūsų labui – pasinaudodami tais pačiais procesais, dėl kurių Amerika mūsų nekentė, jų pagalba paversime žmonių neapykantą į nuoširdžią pagarbą – nepaisant ar jiems tai patiks, ar ne.”

Kirk ir Madsen paaiškina toliau (155-156 psl.):

Atsivertime mes pamėgdžiojame natūralius stereotipų įsisavinimo kelius ir gauname tokius rezultatus: mes panaudojame fanatikų teigiamus jausmus apie gerai besielgiančius žmones ir priklijuojame juos prie “gėjaus” etiketės arba susilpninant ar palaipsniui pakeičiant jo neigiamus jausmus šiai etiketei ar buvusiam stereotipui…Tuo tarpu, kai ”Spaudimo” užduotis yra parodyti fanatikui, kad jis bus atmestas minios dėl savo prietarų gėjų atžvigiu, ”Atsivertimo” užduotis yra parodyti jo paties minią jau užsiėmusiq maloniu bendravimu su gėjais. Dar kartą, paprastam žmogui, kuris iš prigimties ir patirties beveik neklystamai jaučia tai, ką mato savo artimuosius jaučiant, labai sunku nesureaguoti i tokią ”kelio reflekso” madą, kai reklama yra tinkamai apskaičiuojama.”

Kalbant apie tai, kiek toje reklamoje yra tiesos, Kirk ir Madsen arogantiškai skelbia (154 psl.):

Visai nesvarbu, kad reklamos yra melas. Ne mums, nes mes naudojame jas etiškai geriems tikslams, kad pasipriešintume neigiamiems stereotipams, kurių kiekviena dalelė taip pat yra melas ir dar blogesnis.”

Ką gi, čia Švedijoje kupranugaris jau pilnai įsitaisęs palapinės viduje. Čia mes lengvatikiai švedai jau prarijome visus melus. Čia RFSL jau ”įtempė į vidų visus savo keistumus, vieną po kito”. Tiktai, kai juos aprašysiu, tada jūs (kaip tėvai) būsite paskatinti apsaugoti savo vaikus nuo tokio gyvenimo stiliaus. Tiktai kai jūs suprasite, kad ”reklama yra melas”, pradėsite ieškoti ir rasite reikalingas priemones, kad sutrukdytumėte savo vaikui pasukti homoseksualo keliu.

Taigi, palyginkime dabar šiuos du gyvenimo būdus. Tačiau pirmiausiai sutarkime, kad – nepaisant viso RFSL ir jų rėmėjų reklaminio melo – visi žmonės ir homoseksualai, ir heteroseksualai yra vienodai vertingi. Visi žmonės yra vienodai svarbūs. Mes visi turime su tuo sutikti. Tačiau, kai kalba eina apie pageidautiną asmenims ir visuomenei seksualinę orientaciją, nuomonės išsiskiria. Yra tie, kurie tvirtina, kad homoseksualus gyvenimo stilius neturintis tabu ir leidžiantis mėgautis bet kokiu seksu, yra labiau pageidautinas gyvenimo stilius. Tačiau yra ir tų, kurie tiki, kad geriau pasirinkti heteroseksualų gyvenimo būdą žiūrint ir iš individo, ir iš visuomenės perspektyvos.

Todėl palyginkime šiuos du gyvenimo stilius, kad jūs kaip vienas iš tėvų galėtumėte nuspręsti, koks gyvenima jūsų nuomone yra geriau jūsų atžalai, ir tada imtis atitinkamų veiksmų. Kadangi mes kalbame apie tai, kas jums, kaip vienam iš tėvų yra pageidautina, mes paliesime tiktai tai, kas jums ir jūsų atžalai yra geriausia ir nekalbėsime apie bendrą poveikį visuomenei (pvz.: medicininius kaštus dėl seksualiniu keliu plintančių ligų, kaštus visuomenei dėl narkotikų vartojimo, kaip yra sumažinami ištekliai kitų sričių medicininėms studijoms, dėl intensyvaus susikoncentravimo AIDS tyrinėjimui ir t.t.). Šių dviejų gyvenimo stilių palyginimas atskleidžia štai ką:

Palyginimo sritis

Homoseksualus

Heteroseksualus

1. Vidutinis gyvenimo amžius

55 metai (vyrų)

75 metai (vyrų)

2. Nelegalių narkotikų vartojimas

didesnis

mažesnis

3.Savižudybių dažnumas

didesnis

17.6 (100t gyv/metus)

4. Pedofilijos atvejų dažnumas

Nuo >3 iki >10

1

5. Seksualiniu keliu plintančios ligos (STD)

dažniau

rečiau

6. Neištikimybė partneriui

dažniau

rečiau

7. Socialinis ir religinis priimtinumas

mažesnis

didesnis

8. Nenormalus dėmesys seksui

didesnis

mažesnis

9. Problemos su tiesiąja žarna

didesnės

mažesnės


Daugelis sričių yra viena nuo kitos priklausomos. Pavyzdžiui: narkotikų vartojimas, savižudybės ir seksualiniu keliu plintančios ligos, visa tai paveikia vidutinį gyvenimo amžių. Tam tikroje socialinėje ir religinėje aplinkoje (kur homoseksualus gyvenimo stilius nėra labai priimtinas) savižudybių dažnumas jau nusistovėjusių homoseksualų tarpe gali būti didesnis, bet tai kompensuojama daug mažesne homoseksualų dalimi tokiose aplinkose. Kitais žodžiais tariant: Absoliutus savižudybių skaičius tokiose bendruomenėse yra tikriausiai mažesnis. Tačiau kai jau žmogus tampa homoseksualu, yra didesnė tikimybė, kad jis/ji įvykdys savižudybę. Taip pat turime atsiminti, kad kalbame apie statistinius vidurkius, t.y. tam tikro rezultato tikimybę. Pavyzdžiui, yra vyrų homoseksualų neturinčių jokių seksualiniu keliu plintančių ligų ir yra vyrų heteroseksualų su daugybe tokių ligų.

Šakninė vyrų homoseksualinio gyvenimo būdo problema – neskaitant moralinių ir ištikimybės aspektų – yra įvairios analinio sekso formos. Tai labai svarbu jų gyvenimo stiliui, kas patvirtinama tokiu dėmesiu “Analiniam vadovui” (nuor.13) oficialioje RFSL svetainėje. Apie du trečdalius visų vyrų homoseksualų užsiima įvairiomis analinių santykių ir veiklos formomis. Dėl tokių santykių kyla daug sveikatos sutrikimų ir kitų su sveikata susijusių problemų. Nauja žmonijos epidemija laukia savo eilės.

Patyrinėkime iš arčiau kiekvieną iš 9 palyginimo sričių.

Grįžti į turinį

1. Vidutinis gyvenimo amžius.
Lentelėje pateikti 75 metai heteroseksualiems vyrams iš tiesų yra visų JAV vyrų statistika. Aš negalėjau atrasti jokios tiesioginės statistikos homoseksualiems vyrams, tikriausiai dėl istorinių problemų skirstant vyrus į homoseksualus, dėl gėdos dėmės, kuri paprastai buvo priskiriama tokiam gyvenimo būdui. Tačiau aš atradau du skirtingus šaltinius, kurie rodo, kad homoseksualių vyrų amžius yra 20 metų trumpesnis:
(nuor.1) (Psichologinės ataskaitos (2005; 96:693-697) ir (nuor.2) (1997; Tarptautinis Epidemiologijos žurnalas 1997; tomas 26, 657-61), nuorodos į abejus yra pateiktos (nuor.3) (Dar vienas tyrimas patvirtina, kad vidutinis gėjų gyvenimo amžius yra 20 metų trumpesnis).

Grįžti į turinį

2. Nelegalių narkotikų vartojimas. 
Užtenka nueiti į RFSL svetainę, kad pamatytume, kaip įprasta vartoti nelegalius narkotikus homoseksualų tarpe. Jeigu yra nors viena organizacija mūsų šalyje, kurią būtų galima laikyti homoseksualų bendruomenės atstove, ja be abejo yra RFSL. Pagaliau, tai šiai organizacijai vyriausybė pastoviai skiria dosnias mokesčių mokėtojų pinigų sumas jų svetainės ir įvairių kitų verbavimo programų finansavimui. Pasižiūrėkime čia į jų svetainę (
nuor.4). Čia rasite labiausiai paplitusių nelegalių narkotikų sąrašą su aprašymu, kaip vartoti kiekvieną iš šių narkotikų. Paimkime pavyzdžiui Ekstazę (jie tarp kitko neteisingai parašė žodį Ecstasy), kuri yra labai paplitęs narkotikas homoseksualų socialiniuose sluoksniuose. Tenai pateikta tokia jos vartojimo rekomendacija: “Reguliariai gerkit vandenį, bet ne daugiau nei pusę litro kas valandą.” Po to seka kitos rekomendacijos, kaip vartoti amfetaminą, kokainą, metamfetaminą, GHB, LSD ir t.t. Aš peržiūrėjau svetaines daugelio kitų organizacijų mūsų šalyje – Nacionalinė Automobilistų Organizacija, Švedijos Gyvūnų Apsaugos Asociacija ir daug daug kitų organizacijų – bet nei viena iš jų neteikė rekomendacijų savo nariams, kaip vartoti nelegalius narkotikus. Taigi, iškyla labai akivaizdus klausimas: “Kodėl yra toks tamprus ryšys tarp nelegalių narkotikų ir homoseksualaus gyvenimo būdo?”

Atsakymą galima rasti kitame RFSL svetainės puslapyje. Aš turiu prisipažinti, kad aš dvejojau įtraukti šią medžiagą. Ji iš tiesų pasibjaurėtina daugeliui paprastų žmonių. Tačiau ji gi paimta iš pačios RFSL svetainės ir geriau nei žodžiai paaiškina, kodėl nelegalūs narkotikai yra taip paplitę. Čia RFSL puslapyje (nuor.5) jie rašo:

“Užpakalio laižymas - Rimming
Naujam dalyviui liežuvio prisilietimas prie užpakalio skylutės yra paslaptingas, skausmingas ir netgi pasibjaurėtinas pergyvenimas. Tačiau, patyrusiam dalyviui tai – dangus žemėje. Viena iš populiariausių rimming užsiimančių dalyvių padėčių yra, kai vienas iš jų sėdi pražergęs kojas ant antrojo veido. Tokioje pozicijoje rimming užsiimantis vyras laisvai gali visur pasiekti su savo liežuviu.”

Kitais žodžiais: “naujokui tai bjauru, bet patyrusiam dalyviui, tai kaip dangus žemėje.” Šis vienintelis faktas – kad tai bjauru naujokui – paaiškina, kodėl patogu vartoti nelegalius narkotikus, jie juk palengvina tokius santykius. Lygiai taip pat yra ir su kitokio tipo santykiais, kuriais užsiiminėja homoseksualai (pavyzdžiui, taip vadinamas “fisting” – kumščio kišimas ir t.t.). Gerai žinoma, kad senesniems patyrusiems vyrams patinka supažindinti jaunesnius vyrus ir berniukus su įvairių seksualinių praktikų “paslaptimis”. Pavyzdžiui, kaip mūsų Aukščiausiojo Teismo teisėjas Leif Thorsson susiieškojo ir sumokėjo už homoseksualias paslaugas jaunam 20 metų vaikinui iš Stokholmo (Nr.1). Mes vėliau išsamiau panagrinėsime šį reiškinį. Skaitydami RFSL svetainę, suprantame, kad homoseksualinė praktika progresuoja. Vakar dienos bjaurių ir ištvirkusių veiksmų, šiandien jau nebeužtenka.

Grįžti į turinį

3. Savižudybių dažnumas.
Mes žinome, kad savižudybių lygis yra 17,6 atvejai 100.000 visų piliečių per metus (skaičius yra 4-5 kartus didesnis vyrų nei moterų tarpe). Gana suprantama, kad nėra patikimos statistikos rodančios savižudybių dažnumą homoseksualų tarpe. Savižudybes dažnai vykdo jauni žmonės, kurie grumiasi su besivystančiu homoseksualumu, nes (nors ir tragiška, bet) jiems niekada nebuvo suteikta nei pagalba, nei galimybė išvystyti savo vyriškumą. Dėl to yra sunku žinoti tikrąją savižudybių paauglių tarpe priežastį. Tačiau, yra atlikti tyrimai apie nesėkmingus savižudybių atvejus, kai tas asmuo (žinoma) išgyveno ir galima buvo nustatyti tokio bandymo priežastis (
nuor.6) "Ryšys tarp savižudybės rizikos ir seksualinės orientacijos: rezultatai iš studijų pagrįstų gyventojų duomenimis”). Visų tyrimų galutiniai rezultatai rodo, kad homoseksualių vyrų ir paauglių tarpe yra daug didesnis bandymų įvykdyti savižudybę skaičius. Keletas iš esminių emocinių traumų, susijusių su homoseksualų savižudybėmis priežasčių yra:

1) Kai dar ne homoseksualus berniukas pasiekia seksualinio brendimo amžių, dažnai jis jau būna patyręs įvairių atmetimo atvejų iš savo pažįstamų vyrų pusės. Savo formavimosi metais jis dažnai jausdavosi, kad jis ne toks, kaip kiti berniukai. Tai jau traumavo jį emociškai. Jam skubiai reikalinga kito vyro (ar vyrų) pagalba, kad jis galėtų įsitvirtinti savo vyriškume. Vietoj to tai, ką jis dažniausiai gauna, yra RFSL propaganda, kuri traukia jį giliau ir giliau į homoseksualų gyvenimo būdą.

2) Jeigu jis tada “tampa” gėjumi, jis dažnai ir toliau patiria patyčias ir atmetimą iš daugelio žmonių. Jis netgi gali būti atmestas savo šeimos narių. Deja, bet netgi daugelis bažnyčias lankančių nežino, kaip suteikti tinkamą pagalbą. Tačiau netgi, jeigu jie visur yra priimami, daugelis homoseksualių vyrų niekada nesijaučia laimingais dėl to, kad giliai viduje jie jaučia, kad kažkas yra ne taip ir ne pagal prigimtį.

3) Kai jis toliau progresuoja homoseksualiame gyvenimo stiliuje, jis atranda, kad tai jo nepriveda prie tikro pasitenkinimo. Kadangi tai yra prieš prigimtį, tai niekada negali suteikti emocinio pasitenkinimo. Tai, kas tikdavo vakar, šiandien jau nebetenkina, ir paprastai toks žmogus toliau tobulina vis labiau iškrypusius veiksmus ir jaučiasi dar labiau nepasitenkinęs.

Gėjai per savo propagandą platina klaidingą argumentaciją, kad pilna ir neapribota tolerancija sumažins savižudybių skaičių. Gali būti, kad pats savižudybių lygis (arba dažnumas) šiek tiek sumažės. Tačiau tai taip pat prives prie to, kad daugiau berniukų išvystys homoseksualų gyvenimo būdą. Tėvams atrodys, kad tai visai normalu ir natūralu, ir jie nesistengs tam sutrukdyti. Todėl netgi jei ir dažnumas gali truputį sumažėti, tas faktas, kad daugiau žmonių bus patraukti į homoseksualų gyvenimo būdą, reiškia, kad bendras savižudybių skaičius išaugs.

Šiame kontekste norėčiau padiskutuoti truputį daugiau apie tinkamą besirūpinančių ir mylinčių heteroseksualų požiūrį į homoseksualistus. Iš viso elektroninio pašto, kurį gavau iš savo tautiečių per šios svetainės kontaktus, vienas vyras (tikriausiai krikščionis) parašė: ”Ar tai ne (krikščionių) problema, kad tie, kurie labiausiai nukentėjo nuo netinkamo auklėjimo (t.y. augimo be tėvo), patiria ir didžiausią riziką išvystyti homoseksualizmą. Į klausimą, kaip parodyti krikščionišką meilę ir rūpestį homoseksualiam asmeniui, yra sunku atsakyti.”

Akivaizdu, kas neramina rašiusįjį. Kai paauglyje pastebima homoseksualinių tendencijų pradžia, ir mes žinome (arba turime priežasčių tikėti), kad tai kilę dėl neteisingo auklėjimo, argi nereikėtų mums pripažinti tokį gyvenimo stilių ir taip palengvinti jam (ar jai) priimti homoseksualų gyvenimo būdą. Rašiusiojo laiškas apima dvi temas: a) Mūsų nusistatymą ir b) Viso to dorumą.

a) Mūsų nusistatymas
Atsakymas (mano požiūriu) priklauso nuo to, ar žmogus tiki ar ne, kad homoseksualumas yra paveldimas (tai jau yra genuose) ir todėl nieko tokiu atveju neįmanoma padaryti. Daug žmonių (tikriausia dauguma visų žmonių Vakarų šalyse), kurie pakliuvo į tokios dezinformacijos spąstus – taip sėkmingai homoseksualų lobistų platinamus – tiki, kad jie parodo savo meilę ir rūpestį palaikydami ir sudarydami sąlygas homoseksualiam gyvenimo stiliui. Tačiau tie iš mūsų, kurie nesutinka, kad homoseksualumas yra paveldimas ir nieko dėl to neįmanoma padaryti, mes turime kitokį atsakymą. Kai jūs pamatote, kad pirmoje vietoje tam įmanoma užkirsti kelią, o jei žmogus jau tame įsitvirtinęs, vis tiek galima tai “ištaisyti”, jūsų nusistatymas ir veiksmai pasikeičia. Tada kalba jau neina apie nelaimingų homoseksualų gailėjimąsi, bet apie stiprią ir tikrą aistrą stengiantis užkirsti tam kelią jaunų berniukų ir mergaičių gyvenimuose ir (jei tai jau išsivystė) padedant tam žmogui išsilaisvinti nuo iškrypusio gyvenimo žabangų.

Ši mintis yra gerai perduota jaudinančiame pasakojime apie “Randy” Chuck Colson knygoje “Geras gyvenimas” (Chuck Colson “The Good Life”). Su Prison Fellowship leidimu tas skyrius (pavadintas “Moralė ir prigimtinė tvarka”) yra išverstas į švedų kalbą ir jį galima užsisakyti. Informaciją apie tai, kaip jį galima užsisakyti, rasite šoniniame meniu rubrikoje “Nemokama literatūra”. Jei jūs suprantate anglų kalbą, aš rekomenduoju jums būtinai nusipirkti šią knygą (“The Good Life” parašyta Chuck Colson, sėkmingos Prison Fellowship įkūrėjo ir pirmininko).

Taigi, pagrindinis klausimas yra: Ar jūs tikite ar netikite, kad homoseksualumui galima užkirsti kelią iš pat pradžių ir jį “ištaisyti” jei jis jau išsivystęs? Dėl šios priežasties aš parašiau Mitą Nr.2 ir Mitą Nr.3 čia žemiau norėdamas padėti jums suprasti, kodėl iš tiesų tam įmanoma sutrukdyti. Taip pat, kodėl taip svarbu homoseksualų lobistams, kad tokia informacija jūsų nepasiektų.

b) Viso to dorumas
Aišku, tai nėra teisinga, kad dalis berniukų gauna sveiką auklėjimą ir turi tėvą (ar kitą artimą jam vyrą) suteikiantį jiems būtiną paramą jų vyriškumo vystymuisi, tuo metu, kai kitai daliai berniukų tragiškai trūksta tokių pavyzdžių. Kai kurie šių vargšų berniukų net buvo kankinami, ir tai paliko siaubingas žaizdas visam gyvenimui. Tokia tragiška situacija turėtų įkvėpti besirūpinančius suaugusius, ypatingai vyrus, priimti nelaimingą berniuką “po savo sparnais” ir suteikti reikalingą emocinė paramą, kurios berniukui taip reikia iš vyro. Tačiau, kad jūs taip galėtumėt pasielgti, jums pirmiausiai reikia suprasti, kad jūs galite pakeisti situaciją. Jūs iš tiesų galite neleisti homoseksualumui išsivystyti vaiko gyvenime. Šiandien viena iš didžiausių mūsų šalies tragedijų yra tai, kad tuo nesirūpinama ir nebandoma tam užkirsti kelio prisidengus klaidinga prielaida, kad kai kurie vaikai yra genetiškai gimę tapti homoseksualais. Ši situacija turės pasikeisti, kai pasipriešinsime visai žalingai dezinformacijai, skleidžiamai tokių grupių kaip RFSL. Jie nori papildyti savo gretas ir kiekvieną dieną verbuoja mūsų jauniausius ir lengviausiai pažeidžiamus. Jie labai gerai žino, kad užverbuodami į savo gretas naujus paauglius, jie taip pat dažnai patraukia į savo pusę daug užjaučiančių vaiko šeimos narių ir jų draugų. Didelis kiekis reiškia jėgą ir politinę valdžią.

Grįžti į turinį

4. Pedofilijos dažnumas.
Dauguma žmonių intuityviai supranta, kad pedofilijos dažnumas yra didesnis homoseksualų, nei heteroseksualų vyrų tarpe. Bendras pedofilų skaičius, aišku, yra didesnis heteroseksualų vyrų tarpe – ir su mergaitėmis. Tačiau dažnumas yra mažiausiai 3,o galbūt netgi 10 ar daugiau kartų didesnis homoseksualių vyrų tarpe. Kadangi įstatymais pedofilija vis dar neleidžiama, kai tik vykdomas nusikaltimo tyrimas, yra labai sunku patvirtinti ar kaltininkas yra homoseksualus ar heteroseksualus. Kaltininkas homoseksualas dažniausiai slepia savo tikrąją seksualinę orientaciją. Tačiau mes galime patyrinėti labiausiai paplitusius pedofilijos būdus ir tada šiek tiek logiškai pasamprotauti. Beveik visada vaikus tvirkina vyrai. Moterys kažkodėl paprastai neturi
tokio iškrypimo. Kai moterys tvirkina, ir tokių atvejų yra, masinės informacijos priemonės būna daugiau susidomėję nusikaltimo kankinimo aspektais, o ne paties išprievartavimo pasmerkimu.

Kai berniukas yra tvirkinamas vyro, pats aktas iš prigimties yra homoseksualus neatsižvelgiant į tai, ar bus nustatyta ar ne, kad nusikaltėlis yra homoseksualas. Paprasčiausiai prisiminkite visus katalikų kunigus, kurie tvirkino berniukus. Akivaizdu, kad tai daro žmogus linkęs į homoseksualumą, nors kunigas niekada neprisipažins, kad jis yra gėjus. Lygiai taip pat iš principo visi mergaičių tvirkinimai yra heteroseksualių pedofilų nusikaltimai.

Taigi iš to seka, kad patyrinėdami berniukų ir mergaičių tvirkinimo skaičius, mes gausime naudingą informaciją. Be to, pareiškimai dėl to, kai vyrai tvirkina berniukus yra rašomi rečiau, nei kai vyrai tvirkina mergaites. Taip pat reikia pažymėti, kad yra biseksualūs tvirkintojai, kurie ieško ir berniukų, ir mergaičių. Statistika rodo, kad berniukų tvirkinimo atvejų skaičius ne daug atsilieka nuo mergaičių tvirkinimo atvejų, nors bendrai gyventojų tarpe yra nuo 25 iki 50 kartų daugiau heteroseksualių vyrų, nei homoseksualių.

Netgi politiškai korektiškų liberalių masinių informacijos priemonių atstovas Los Angeles Time turėjo tai pripažinti. 1985 metų balandžio 25-26d. jie atspausdino ataskaitą apie tyrimą atliktą tarp 2628 suaugusių JAV. 27% moterų ir 16% vyrų pareiškė, kad jie buvo seksualiai tvirkinami būdami vaikais. Kitaip tariant mergaitės buvo tvirkinamos tik maždaug 1,7 kartų (=27/16) dažniau, nei berniukai. Kadangi 25/1,7=14,7 ir 50/1.7=29,4, iš to seka, kad tikimybė homoseksualiems vyrams tapti pedofilais yra tarp 14,7 ir 29,4 kartų didesnė, nei heteroseksualiems vyrams. Tokia grubi analizė kaip ši yra pagrįsta prielaida, kaip buvo nurodyta aukščiau, kad visi tvirkintojai buvo vyrai. Tačiau pagal Los Angeles Times tyrimą ir 7% mergaičių, ir 7% berniukų buvo tvirkinami moterų. Taigi, vyrai tvirkintojai sudaro 93%, o ne kaip buvo anksčiau daroma prielaida, 100% visų tvirkintojų. Atlikę šį “pataisymą” jie nustatė, kad iš 10 tyrime išnagrinėtų tvirkinimo atvejų 4 buvo įvykdyti homoseksualų. Taigi padalinę 40% iš 2-4%, kuriuos sudaro homoseksualų bendruomenė, gauname, kad tikimybė, kad bet koks vyras yra pedofilas, yra nuo 10 (=40/4) iki 20 (=40/2) kartų didesnė homoseksualiems, nei heteroseksualiems vyrams. Tai prilygsta “nepataisytiems” skaičiams, pateiktiems aukščiau (tikimybė nuo 14,7 iki 29,4 kartų didesnė). Paspausdami čia (Mitas 1-1) ((Myth1-1) clicking here) jūs rasite šį ir daug daugiau tyrimų šia tema.

Reikia turėti omenyje dar vieną dalyką. Didžioji statistikos dalis iš ankstesnių tyrimų yra pagrįsta duomenų bazėmis, sudarytomis prieš homoseksualumo prasiveržimą, kilusį dėl tokio gyvenimo stiliaus populiarizacijos per masines informacijos priemones. Šiandien, homoseksualų dalis visuomenėje gali stipriai viršyti istorinį 2%-4% lygį. Todėl jeigu – kaip ir pavyzdyje – homoseksualų dalis šiandien yra tarp 4% ir 8%, ir šiuos skaičius pritaikome tai pačiai duomenų bazei, rezultatai sumažės 2 kartus nuo 10-20 kartų iki maždaug 5-10 kartų didesnės pedofilijos tikimybės homoseksualių vyrų tarpe.

Tačiau toks paskaičiavimas, aišku, yra dirbtinis, kadangi, kai auga homoseksualų dalis visuomenėje, bendras homoseksualais įvykdytų pedofilijos nusikaltimų skaičius taip pat auga. Todėl tikimybė, kad kuris nors iš jų yra pedofilas, visada pasiliks 10-20 kartų didesnė homoseksualiems, nei heteroseksualiems vyrams.

Iš visų skaičių yra akivaizdu, kad dauguma homoseksualų, žinoma, nėra pedofilai. Todėl homoseksualius vyrus, kurie nėra pedofilais, dažnai neramina (kas gana suprantama), kad jie priklauso grupei, kurioje yra toks didelis pedofilijos atvejų dažnumas. Tai primena situaciją su ”Šiaurės Amerikos vyrų-berniukų meilės asociacija” (NAMBLA), kuri yra rakštimi daugeliui homoseksualų, nesančių pedofilais. Tačiau, pedofilija lėtai, bet užtikrintai susilaukia vis daugiau pripažinimo mūsų smunkančioje visuomenėje. Taip kad neužtruks tas laikas, kai NAMBLA daugiau nebebus rakštimi.

Pasižiūrėkime dabar į keletą pavyzdžių, ir tada aš pristatysiu mano paties plačios ir įdomios duomenų bazės statistinę analizę.

4:1. Pačios RFSL internetinėje svetainėje viename teiginyje jie išreiškia susižavėjimą, kai vyresni vyrai užsiima seksu su jaunesniais berniukais. Jie rašo: ”Senovinėje Graikijoje meilė tarp vyresnių vyrų ir jaunų berniukų buvo labai vertinama.” Norėdami sužinoti daugiau paspauskite čia (Nr.2).

4:2. Nėra paslaptimi, kad būtent Tailandas – su savo gėdinga vaikų prostitucija – yra toks populiarus homoseksualių vyrų kelionių tikslas. Šiame informaciniame lape (nuor.8)– skirtame homoseksualiems vyrams – mes galim perskaityti, kodėl ši šalis yra tokia populiari. Žemiau pateikiamos jo ištraukos:

Apie gėjų gyvenimą.
Mes linkime ir norime, kad jūsų apsilankymas mūsų gėjų bendruomenėje būtų kuo linksmesnis. Daug svečių gerai pažįsta gėjų gyvenimą Pukete, tačiau su naujokais mes norėtume pasidalinti keletu minčių.

Prašom atsiminkite, kad Tajų vyrai, kuriuos jūs sutinkate baruose, yra darbininkai ir jūsų pasitenkinimas bei laimė yra jų pajamomis. Jeigu jūs kalbatės su kokiu nors vyru bare, nupirkite jam gėrimų, duokit arbatpinigių arba ir tą, ir tą. Kaip ir visur yra daug skirtingų (Tajų) vyrų: vyriškų vyrų, moteriškų vyrų, vyriškų berniukų, moteriškų berniukų ir moterų-berniukų. Todėl nenustebkite, kad kai kurie Tajų vyrai, kurie paseka su gėjais-turistais yra heteroseksualūs... (Jie vadinami “Tajų vyrai”, netgi jeigu daugelis iš jų vis dar yra berniukai).

Patonge yra kabareto barai, sekso šou, barai bei restoranai, ir beveik visuose yra Tajų vyrai, kurie yra pasiruošę pasekti su svečiais. Jei koks nors Tajų vyras patinka jums, išsiaiškinkite per kapitoną ar savininką, ar jis kalba angliškai. Visada geriausia kalbėti tiesiai su Tajų vyru ir baro savininku. Išsiaiškinkite, kas Tajų vyrui patinka ir kas nepatinka. Taip pat išsiaiškinkite, ar jis praleis su jumis visą naktį ar tik kokį trumpesnį laiko tarpą. Jeigu jūs iš anksto to neišsiaiškinsite, jūs galite vėliau pasimesti ir nusivilti. Visada yra fiksuotas mokestis barui už tai, kad jūs norite pasiimti Tajų vyrą, kuris dirba tame bare. Jūsų mokestis Tajų vyrui yra lankstesnio pobūdžio. Į jį gali įeiti mokestis tik už seksą, pasilikimq per naktį, o galbūt jis jums sudarys kompaniją visų jūsų atostogų metu. Prašome, atsiminkite, kad jis turi draugus ar šeimą, ir jam reikia dalį savo laiko skirti ir savo kasdieniniams reikalams. Jūs galite sumokėti savo nuotykių pabaigoje, tačiau protingiau apsvarstyti galimybę mokėti dalimis po kiekvieno jūsų abiejų progreso…

Skirtingi Tajų vyrai, kuriuos jūs sutiksite čia, kaip ir visi kiti vyrai, turi skirtingus tikslus ieškodami kontakto su jumis. Per šiuos kontaktus jie nori rasti: meilę, pasitenkinimą seksu, pinigų pragyvenimui ar viską tuo pačiu metu.

Mes vakarietiški gėjai esame paprastai įpratę ieškoti seksualinių kontaktų vien dėl sekso malonumo arba dalinai ieškodami meilės, bet mes nesame pasiruošę, kad pinigai būtų mūsų santykių dalimi. Čia tai yra gyvenimo realybė. Nepaisant to, ar jūs norite dalyvauti tame, ar ne, tikriausiai jums bus lengviau čionykštėje gėjų bendruomenėje, jei atvažiuodami čia būsite sąmoningai tam pasiruošę.

Tikimės, kad jūs čia tikrai puikiai praleisite laiką ir kad mūsų patarimai padės jums tai dar geriau jį padaryti.”

Be to, po to kai cunamis nusiaubė Tailandą, gėjų bendruomenei reikėjo atidėti didelį gėjų festivalį Pukete, dėl ko daugelis mūsų gėjų buvo labai nusivylę. Apie tai su dideliu apgailestavimu buvo pranešta RFSL puslapyje.

4:3. Olandija ir Belgija yra šalys, kurios yra gerai žinomos dėl to, kad pastoviai mažina seksualinių santykių tarp suaugusių ir vaikų “susitarimo amžių” (šiuo metu jis yra 12 metų). Todėl visai nenuostabu, kad Bo Svensson – Švedijos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir neabejotinas prekybos seksu gynėjas – naudojasi Belgijos teisinės sistemos argumentais. Jis jais rėmėsi viename interviu, kur jis gynė savo kolegą mūsų Aukščiausiame Teisme, Leif Thorsson, kuris buvo pirkęs sekso paslaugas iš vieno jauno studento Stokholme. (Nr.1).

4:4. Neseniai “Homoseksualumo žurnalas” (The Journal of Homosexuality) išleido specialų savo leidinio numerį paskirtą “Pedofilijos debatui”. Leidėjas, John DeCecco, taip pat dirba “Paedika: Pedofilijos žurnalo” (“Paedika: The Journal of Paedophilia”) redakcinėje kolegijoje. Šis žurnalas yra leidžiamas Olandijoje ir remia “pedofilijos tyrimus” norėdamas, kad visuomenė pradėtų palankiau žiūrėti į pedofiliją. Šis specialus numeris atspindi svarbų, įtakingą ir augantį homoseksualų bendruomenės segmentą, kuris nei slepia, nei smerkia pedofilijos (NUOR.1, psl.63).

Homoseksualų lobistams patinka pabrėžti, kad visuomenėje yra daugiau heteroseksualų, nei homoseksualų pedofilų. Jei mes kalbame apie bendrą tokių nusikaltimų skaičių, tai aišku yra tiesa. Ir tada lengvatikė visuomenė atideda šį klausimą į šalį. Tačiau jei pažiūrėtumėte į pedofilijos atvejų dažnumą, atrastume, kad pedofilija yra daug įprastesnis reiškinys homoseksualų tarpe. Tikriausiai maždaug 10 kartų.

Priežastis, dėl kurios įvairių tyrimų rezultatai labai skiriasi – kaip jau buvo pažymėta aukščiau – yra ta, kad labai sunku tiksliai nustatyti įvairius atvejus duomenų bazėse. To pasekoje kai kurie žmonės gali neteisingai diskredituoti šios temos - pedofilijos homoseksualių vyrų tarpe dažnumo išaugimo – rimtumą. Tačiau visi tyrimai aiškiai rodo tą pačią tendenciją.

Būkit tikri, yra tam tikri tyrimai, kurie rodo žemą skaičiaus 10 ribą. Vienas tokių tyrimų (NUOR.1 psl. 64-65 ir nuor.9) nustatė, kad yra 36 kartus daugiau heteroseksualių, nei homoseksualių vyrų. Tačiau heteroseksualių tvirkinimų atvejų buvo “tiktai” 11 kartų daugiau, nei homoseksualių tvirkinimų. Taigi yra tiktai maždaug 3 kartus didesnė tikimybė (=36/11), kad homoseksualus vyras taps pedofilu, palyginus su heteroseksualiais vyrais. Dar vienas tyrimas, atliktas Bradford, Bloomberg ir Bourget, buvo pristatytas 1988m. “Otavos universiteto psichiatrijos žurnale” (“Psychiatric Journal of the University of Ottawa”) (nuor.10). Jie nustatė, kad nuo 19% iki 33% visų registruotų pedofilijos atvejų, buvo įvykdyti homoseksualių vyrų. Kadangi tik 3% vyrų yra homoseksualai, tai pedofilijos atvejų homoseksualų tarpe dažnumo rodiklis tampa nuo 6 (=19/3) iki 11(=33/3) kartų didesnis, nei pas heteroseksualius vyrus.

Svarbu taip pat atsiminti, kad nuo 1973m., kai APA staiga paskelbė homoseksualumą normaliu elgesiu (Žr. Mitą Nr.2, poskyrį 1 žemiau) (See Myth 2 subchapter 1 below), homoseksualai, turėdami labai aiškius tikslus, tiesiog užtvindė psichologijos ir psichiatrijos katedras. Todėl galima tikėtis, kad naujesni tyrimai (ir ypatingai, kai autoriai patys yra homoseksualai) yra labai šališki ir dažnai jiems trūksta intelektualaus sąžiningumo homoseksualumo “tyrimų” srityje. Keletą tokių pavyzdžių galite rasti Mite Nr.3 žemiau. Todėl pedofilijos homoseksualų tarpe tyrimus atliekamus dabartinėmis dienomis reikia vertinti su žiupsniu druskos.

(NUOR.2) psl. 121-140 pateiktas tuzinas rimtų tyrimų, kurių visi rodo į žymiai didesnį pedofilijos atvejų dažnumą homoseksualių vyrų tarpe. Aš taip pat patarčiau patyrinėti šią nuorodą (nuor.38) (Ataskaita: pedofilija labiau paplitusi tarp ‘gėjų’ – Tyrimai atskleidžia 'tamsiąją homoseksualinės kultūros pusę'). Išsami plačios duomenų bazės (iš 12 JAV valstijų tarp 1991m. ir 1996m.) analizė atlikta JAV Teisingumo ministerijos 2000m. (nuor.11 ir nuor.12), siūlo 10:1 santykį lyginant pedofilijos dažnumą tarp homoseksualių ir heteroseksualių vyrų (Nr.3).

Grįžti į turinį

5. Seksualiniu keliu plintančios ligos (SKPL)
Paskutinius du su puse dešimtmečius HIV infekcija, aišku, buvo dėmesio centre nuo tada, kai ji pradėjo plisti taip vadinamuose “homoseksualų maudynių klubuose” Niu Jorke 1981m. ir netrukus San Franciske. Ypatingai pavojingi ir sau kenkiantys homoseksualių vyrų santykiai buvo pagrindine pavojingos ir greitos pirminės epidemijos varomąja jėga.

Tuo metu liga buvo vadinama GRID (Gay-Related Immune Disorder – Su gėjais susijęs imuniteto sutrikimas). Tačiau labai greitai gėjų bendruomenė – staiga tapusi labai įtakinga – įstengė pakeisti ligos pavadinimą į AIDS (Acquired Immune-Deficiency Syndrome – Įsigytas imuniteto trūkumo sindromas). Šiandien visi žino apie tragišką ir po visą pasaulį paplitusią HIV/AIDS epidemiją.

Tačiau be HIV/GRID/AIDS yra ir daug kitų seksualiniu keliu plintančių ligų. Jų tarpe yra HPV (Human Papillomavirus – Žmonių Papilomos virusas) – tai bendras netoli 70 įvairių tipų virusų grupės pavadinimas. Tyrimas homoseksualių ir biseksualių vyrų tarpe San Franciske parodė, kad beveik visi HIV-pozityvūs vyrai ir visi 60% HIV-negatyvių homoseksualių ir biseksualių vyrų turi HPV. Panašiai ir su kitomis seksualiniu keliu plintančiomis ligomis (gonorėja, sifilis, Kapoši sarkoma ir t.t.), kurios taip pat yra daug labiau išplitę homoseksualių vyrų tarpe. Net ir Hepatitas B yra labiau išplitęs pas homoseksualius vyrus.

Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl seksualiniu keliu plintančios ligos yra taip išplitę tarp seksualių vyrų:

5:1. Homoseksualūs vyrai labai dažnai užsiima analiniais santykiais. Pagal vieną raportą (nuor.13): Nesaugaus sekso ir tiesiosios žarnos gonorėjų atvejų išaugimas tarp vyrų, kurie užsiėmė seksu su kitais vyrais (MSM), San Franciskas, Kalifornija 1994-1997, Mirtingumo ir susirgimų skaičiaus savaitinė ataskaita, Ligų kontrolės ir jų išvengimo centrai, 1999m. sausio 29d., analinio sekso atvejų skaičius tarp homoseksualių vyrų (MSM) išaugo nuo 57.6% iki 61.2% tarp 1994m. ir 1997m. Užtenka tik pavartyti pačių RFSL “Analinį vadovą” – išdidžiai patalpintą jų internetinėje svetainėje (nuor.14) – kad suprastumėme, kaip plačiai tokie santykiai yra paplitę homoseksualių vyrų tarpe.

SKPL plinta daug lengviau per analinius santykius, nei per makšties santykius. Naujosios Anglijos Medicinos Žurnale (New England Journal of Medicine) buvo pristatytas vienas tyrimas, kuris nustatė, kad “tikimybė užsikrėsti HIV neapsisaugojus priimant analinį prasiskverbimą buvo tarp 0,008 ir 0,032 arba tarp 1 iš 125 ir 1 iš 31 tokio akto kartų” (NUOR.2 psl. 71-72). Palyginimui, tikimybė užsikrėsti HIV per neapsaugotus makšties santykius yra “tiktai” tarp 0,0005 ir 0,0015 arba tarp 1 iš 2000 ir 1 iš 666. Taigi, analiniai santykiai yra tarp 5 ir 64 kartų rizikingesni, nei makšties santykiai.

Tačiau užsikrečiama ne tik iš “kraujo į kraują” ar iš “gleivių į glaives”. Leidinyje ”Analiniai malonumai ir sveikata” (Jack Morin, Anal Pleasure and Health: A Guide for Men and Women, San Francisco, Down There Press, 1998 p. 220) parašyta: “Seksualiai veiksmai suteikia daugybę galimybių mažoms išmatų dalims prasiskverbti į seksualinio partnerio burną. Pats tiesiausias kelias yra per burnos-analinį kontaktą.”

5:2. Homoseksualių vyrų didelis partnerių kiekis. Mes vėl grįžtame į RFSL svetainę pasitikrinti, ar iš tikrųjų taip yra ir kiek homoseksualai yra pasiryžę rizikuoti užsiimdami seksu neapsisaugoję (nuor.15). Ten vienas žmogus rašo: “Mes mylime vienas kitą ir esame pasitikrinę, kad neturime HIV. Mes dulkinamės be kondomų vienas su kitu, tačiau su kitais naudojame kondomus. Aptartas saugumas veikia, jei abu yra du kartus su trijų mėnesių pertrauka pasitikrinę, kad neturi HIV, ir tuo laiko tarpu turėjo tik saugų seksą. Antikūneliai susiformuoja per tris mėnesius. Tada jūs turite būti susitarę, kaip darysite, jei susitiksite ką nors iš šono. Tada visada dulkinkitės su kondomu ir yra gerai susitarti, kad iš karto pranešite savo partneriui, kad jūs neapsisaugęs užsiėmėte seksu.”

Grįžti į turinį

6. Neištikimybė partneriui

Vidutinis viso gyvenimo partnerių skaičius homoseksualių vyrų tarpe yra 50, o heteroseksualių vyrų tarpe 4 (NUOR.1, psl.54). Vėlgi, toks vidurkis neatmeta, kad yra homoseksualių vyrų, kurie yra ištikimi savo partneriui (nors retai jie būna ištikimi visam gyvenimui) ir kad yra pasileidusių heteroseksualių vyrų. Per paskutinius 12 mėnesių homoseksualūs vyrai turėjo po 8 partnerius, o heteroseksualūs po 1,2. Per paskutinius 12 mėnesių analiniu seksu užsiėmė 65% homoseksualių vyrų (vyro su vyru seksas) ir 9,5% heteroseksualių vyrų (vyro seksas su moterimi).

Prie daug didesnės rizikos užsikrėsti SKPL (žr. aukščiau) homoseksualiems vyrams dar prisideda ir aukštas neištikimybės lygis tarp partnerių, kuris taip pat dažnai sukelia emocinę traumą vienam iš partnerių, kai partnerystė nutrūksta. Be to visiems įsisūnytiems vaikams tai taip sukelia emocines traumas. Prie didesnio pedofilijos pavojaus, dabar net ir tai tapo mūsų mažųjų gyvenimo realybe nuo tada, kai mūsų parlamentas (“Riksdag”) labai gėdingu įstatymu legalizavo galimybę homoseksualiems partneriams įsisūnyti vaikų. (Žiūrėkit “Gėdos paradas” žemiau esančiame Mite Nr.2)

Grįžti į turinį

7. Socialinis ir religinis pritarimas.
Nors ir sudarydami vis mažėjančią mažumą, bet vis dėlto yra švedų, kurie nemano, kad homoseksualus gyvenimo būdas turėtų būti vienodai priimamas. To priežastys yra dvejos: 7:1 Kai kurie švedai piktinasi faktu, kad homoseksualų bendruomenė (vidutiniškai) sunaudoja daug daugiau medicininių, socialinių ir finansinių resursų. Didelės sumos pinigų skiriamos kovai su AIDS ir kitoms SKPL, narkomanija ir t.t. sumažina finansinius išteklius kitoms socialinėms paslaugoms ir tyrimų programoms. 7:2 Dalis žmonių Švedijoje – net ir stipriai pasikeitus visoumeninei nuomonei per paskutinius dešimtmečius – vis dar išlaikę religinius pagrindus ir jais yra pagrįsta jų nuomonė apie homoseksualų gyvenimo būdą. Patyrinėkime tris didžiausias religijas mūsų visuomenėje šiandieną.

ISLAMAS
Islamas – tikriausiai jau tap
ęs didžiausia religija Švedijoje (bent jau pagal tai, kiek ši religija matoma viešai) – aiškiai draudžia homoseksualinį elgesį:

(Koranas 4:16)
Jei du vyrai jūsų tarpe yra kalti dėl nenormalaus geismo (meilės), jie abu turi būti nubausti.

(Koran 27:55)
Argi tu geisdamas geriau eitum pas vyrą, o ne pas moterį. Ne, jūs neišmananti tauta.

JUDAIZMAS-KRIKŠČIONYBĖ
Abi šios pasaulinės religijos tradiciškai smerkia homoseksualumą. Tai tvirtinant, reikia pripažinti, kad šiandienos daugelis krikščionių (išskyrus katalikus) pakeitė savo religiją ir dabar priima homoseksualumą. Norėdami pamatyti, kaip tai galėjo atsitikti per paskutinius 3 dešimtmečius, paspauskite ant šitos nuorodos (Nr.6; Religinių grupių atsakas į įnirtingą homoseksualumo puolimą).
 Nepaisant padidėjusio palankumo, visos trys pagrindinės religijos Švedijoje – bent jau pagal savo pradinės esmines vertybes ir duomenis istoriniuose Šventuosiuose raštuose – smerkia homoseksualumą. Todėl, jei jūsų vaikas taps homoseksualu, jam arba jai bus sunkiau bendrauti bent su dalimi žmonių mūsų šalyje.

Grįžti į turinį

8. Nenormalus dėmesys seksui.
Paėmus paprastą homoseksualų žmogų, seksas jo gyvenime užima daug didesnę dalį. Kai paauglys, kokios orientacijos jis bebūtų, tampa seksualiai aktyvus, paprastai padidėja susidomėjimas seksu. Kai heteroseksualiam žmogui šis susidomėjimas atslūgsta su vedybomis ir šeimos sukūrimu, homoseksualiam žmogui tai reikalauja nenatūralaus intensyvumo ir dėmesio. Jūs niekada nepamatysite heteroseksualios organizacijos, švenčiančios savo orientaciją Stokholme “Dorų Dienų Parade”, kur jų nariai ant sunkvežimių platformų darytų seksualinius judesius priešais Karališkuosius Rūmus. Heteroseksualus žmogus turi tiek daug kitų dalykų ir pareigų, kad jam nėra laiko tokiems dalykams.

Grįžti į turinį

9. Tiesiosios žarnos pažeidimai.
Netgi ir naudojant kondomus siekiant sumažinti riziką užsikrėsti virusais ir bekterijomis (žr. aukščiau), analiniai santykiai vis tiek sužeidžia; ypatingai žmogų, kuris priima analinį seksą. Tiesiosios žarnos skersaruožis raumuo yra pritaikytas tiek įsitempti, kad praleistų žarnos judesios. Varpos spaudimas gali labai sužeisti skersaruožį raumenį. Dar blogesnį poveikį daro bendrai priimta “fisting” praktika, kuri štai kaip aprašyta internetiniame RFSL “Analiniame vadove” (nuor.5).

Fisting – kumščio kišimas
Kumščio kišimas yra sudėtingas seksualinis veiksmas ir tai reiškia, kad jūsų visa ranka yra įkišama į užpakalį. Kad jūs galėtumėte kišti pats ar kad jums būtų kišama, reikalinga gerai tai išmanyti, taip pat būti ramiam, atsakingam ir sąmoningam. Tai priklauso nuo praktikos ir pasitikėjimo. Įkišti savo kumštį į kito vyro užpakalį yra privilegija. Tas, kuriam jūs kišate, tuo parodo, kad jis pasitiki jumis, ir tai reiškia, kad jūs turite gerbti jo pažeidžiamumą.

Geras kišimo atlikėjas yra pilnai susikoncentravęs į savo partner ir yra dėmesingas jo reakcijoms. Svarbiausia tam, kuriam kišama, kad jis būtų atsipalaidavęs ir užsimiršęs, ir nesistengtų atverti savo išeinamąja angą. Jei jūs tik pradedate tokią praktiką, patariama jums pasikviesti patyrusį “kišėją”, kaip savo mokytoją. Keletas rekomendacijų:

* Pasiruoškite išplaudami savo žarnyną.
* Išvenkite žaizdų nusikirpdami trumpai pirštų nagus. Nusiimkite apyrankes, žiedus ir pan. * Naudokite gumines pirštines
* Niekada nenaudokite tos pačios pirštinės dviems žmonėms– Pakeiskite
* Naudokite daug tepalų, geriausiai su silikono pagrindu.
* Jeigu jūs naudojate vandeniu pagrįstą tepalą, turėkite prie savęs vandens stiklinę, į kurią galėtumėt įmerkti savo ranką.
* Po kišimo venkite užpakalio laižymo.
* Laižyk ir dulkink iš pradžių. Po to kišk kumštį.”
(Citatos iš RFSL svetainės pabaiga)

Todėl netgi jei kondomai ir yra naudojami virusinių ir bakterinių infekcijų rizikos sumažinimui (žr. aukščiau), analiniai santykiai palieka žaizdas pagrinde tam vyrui, kuris juos priima. Tai dažnai sąlygoja “tiesiosios žarnos nesulaikymą”, taip pat ir išeinamosios angos vėžį, nes tiesiąją žarną supanti membrana beveik visada būna pažeista. Jeigu net ir neatsiranda didelės žaizdos, tiesiosios žarnos membranoje susidaro maži (kartais mikroskopiniai) įtrūkimai, kurie palengvina bakterijoms patekti į kraujotaką. Todėl, net jeigu ir ištikimi gėjai partneriai turi mažesnį rizikos laipsnį užsikrėsti AIDS, jie dažnai (dėl jų sąlyginės ištikimybės ir pasitikėjimo) užsiima tokiais santykiais ir yra lengvai pasiduodantys kitoms ne AIDS infekcijoms.

Jie dažnai tampa kitų rimtų – o kartais mirtingų – infekcijų aukomis, kai išmatos patenka į kraujotaką. Jų tarpe hepatitas B ir daugybė kitų šiaip nebūdingų ligų tokių, kaip dizenterija, rotavirusinė infekcija, kurios kartu dabar vadinamos “Gėjų žarnyno sindromu” (NUOR.2; psl. 80-82). Tai apibendrinama viename straipsnyje [F.N. Judson, “Seksualiniu keliu užkrečiamas virusinis hepatitas ir patogeno enteritas”, Šiaurės Amerikos Urologinė Klinika 11, Nr.1 (1984m. vasaris) psl.177-185 ("Sexually Transmitted Viral Hepatitis and Enteric Pathogens", Urology Clinics of North America 11)]:

“Dėl didelio seksualinių partnerių kiekio ir tokių seksualinių veiksmų, kaip anilingas ir analiniai santykiai, homoseksualūs vyrai ypatingai rizikuoja įsigyti hepatitą B, rotavirusinę infekciją, amebiazę, dizenteriją, kampilo bakterijų ir tiesiosios žarnos ir išeinamosios angos infekcijas tokias, kaip gonorėją, chlamidiozę, sifilį, lytinių organų herpesą ir HPV (Žmogaus Papiloma Virusą)".

Palyginę abu gyvenimo stilius jūs – kaip vienas iš tėvų ar senelių – galite susidaryti savarankišką nuomonę, kuris gyvenimo stilius geriau tinka jūsų atžalai (ypatingai berniukams). Ir ypatingai - kiek jūs pasiruošę įdėti pastangų siekdami sutrukdyti jiems tapti homoseksualais. Toliaus sekančiame skyriuje (Antras mitas) mes patyrinėsime, kaip jūs galite padaryti tinkamą įtaką savo vaikui (nuo pat ankstyvo amžiaus), kad jis pasirinktų jūsų skatinamą seksualinę orientaciją, kai jam prasidės seksualinė branda.

Grįžti į turinį

Antras mitas: Neįmanoma paveikti vaiko seksualinės orientacijos pasirinkimo, kai prasideda seksualinis brendimas.

Žemiau einančiame demaskavime aš pasirinkau aprašyti, kokių veiksmų jums reikėtų imtis – ir kokių vengti – jeigu jūs norite, kad jūsų vaikas ar anūkas pasiekęs seksualinę brandą pasirinktų heteroseksualinį gyvenimo stilių. Tačiau, jeigu jums homoseksualus gyvenimo stilius labiau priimtinas (pavyzdžiui, homoseksualiems partneriams, kurie įsisūnijo vaikų), tada jūs norėsite pasielgti priešingai, nei čia siūloma.

Grįžti į turinį

1. Įtikinantys išsamių tyrimų rezultatai yra slepiami homolobistų.

Pirmiausiai pora žodžių apie tai, kas laikoma “politiškai korektiška” Švedijoje šiandieną. Tai, kas pateikta žemiau, mūsų šalyje laikoma homofobija (nedraugišku ar nepalankiu nusiteikimu homoseksualų atžvilgiu). Ar tikriau sakant tai laikoma smerkiančiu požiūriu. Tai homofilijos (“draugiško ar palankaus požiūrio į homoseksualinę orientaciją”) priešprieša. Šiandieną Švedijoje yra daug daugiau homofilų, nei homofobų. Visiškai priešingai, nei kaip buvo praeitoje kartoje.

Tai yra nesiliaujančios propagandos, RFSL ir STV kišamos per paskutinius tris dešimtmečius, rezultatas. Jei jūs nesate švedas, jums reikėtų žinoti, kad SVT yra Švedijos televizijos monopolinis kanalas; faktiškai jis yra RFSL propagandos ir indoktrinacijos įrankis. Todėl visiškai nestebina, kad SVT gavo prestižinį “Vaivorykštės prizą”, kaip geriausias ir svarbiausias jų veiksmų rėmėjas. Jis buvo įteiktas per „Gėjų puikybės savaitę“ Stokholme, Švedijoje. Mūsų sostinė Stokholmas tapo magnetu (tikrąja Meka) visos Europos homofilams.

Homolobistai turi didelę įtaką mūsų visuomenėje šiandieną. Visuose lygiuose. Jie labai gerai supranta, kad jų politinė įtaka yra tiesiogiai proporcinga jų narių skaičiui. Daugelis tėvų ir giminaičių pradeda labai palaikyti RFSL, kai tik sužino, kad kas nors iš jų artimųjų tapo homoseksualais. Tačiau tuo pat metu giliai viduje jie mano, kad tai – tragedija. Todėl, jei jūs esate vienas iš tėvų ar senelių, kurie norite , kad vieną dieną jūsų atžala pasirinktų heteroseksualią orientaciją, įsiklausykit atidžiai į tai, kas čia sakoma. 

Didžioji dalis čia pateikiamos medžiagos yra paimta (gavus leidimą) iš Amerikoje išleistos Joseph Nicolosi knygos „Vadovas tėvams, kaip sutrukdyti homoseksualumui“ (NUOR.3). Nicolosi turi psichologijos daktaro laipsnį. Taip pat reikia pažymėti, kad jo knyga yra pagrįsta psichologinių tyrimų resultatais, o ne religiniais supratimais. Dėl savo požiūrių Dr.Nicolosi yra tapęs prakeikimu Amerikos Psichologų Asociacijos lyderiams ir daugeliui jos narių. 1973m. panaši asociacija – Amerikos Psichiatrų Asociacija arba „APA“ nubalsavo išbraukti homoseksualumą iš oficialiai patvirtintų psichiatrinių ligų sąrašo (Diagnostikos ir Statistikos Vadovo arba sutrumpintai „DSV“). Tai vyko ne kaip kitaip, kaip per nedidelės, bet labai balsingos ir piktos homoseksualių narių ir jų šalininkų grupės sąmokslą (NUOR.1, psl.32-35). Nuo pat to laiko homoseksualūs psichiatrai, psichologai ir jų šalininkai pradėjo vis labiau kontroliuoti tyrimus, ataskaitas ir simpoziumus savo organizacijose. Pateikdamas vieną pavyzdį Dr.Nicolosi paaiškina šį politikos pasikeitimą. Jis rašo (NUOR.3; psl.171-172):

”Politinis korektiškumas toliau kankina visas mūsų psihinės sveikatos asociacijas. 1999-ųjų metų Amerikos Psichiatrų Asociacijos metiniame suvažiavime buvo suplanuota įtraukti debatą apie tai, ar galima terapijos keliu pakeisti seksualinę orientaciją. Tačiau tas debatas buvo išbrauktas iš tvarkaraščio, kai du pranešėjai pasitraukė sakydami, kad kalbėti apie homoseksualumą, kaip kažką, ką įmanoma pakeisti, buvo moksliniam susirinkimui per daug politiškai įpareigojanti tema. Psichiatras Jeffrey Satinover ir aš iš pradžių buvome siūlomi tokio diskusijų stalo dalyviais, tačiau gėjus palaikantys psichiatrai atsisakė dalyvauti, jeigu Satinover arba aš dalyvausime tokioje diskusijoje.

Taigi, jūs mokotės aspirantūroje ir manote, kad heteroseksualumas turėtų būti norma? Sėkmės jums išreiškiant savo nuomonę, atspausdinant savo tezes ir gerai sutariant su savo kolegomis. Jūs geriau pasilaikykit savo nuomonę sau, nes kitaip pamatysite, kad būsite išstumti iš socialinio klubo, kurio pripažinimą taip sunkiai stengiatės išsikovoti.”

Daugiau šia tema rasite šioje nuorodoje (Nr.4 šoniniame meniu).

Jeigu homolobistai taip slepia tiesą JAV, įsivaizduokite, kokia yra situacija mūsų šalyje. Tikriausiai nėra nei vieno psichologo ar psichiatro Švedijoje, kuris norėtų (ar išdrįstų) bendradarbiauti su tėvais, kurie atvestų savo sūnų į jų kabinetą susirūpinę dėl feministinio elgesio vystymosi savo vaiko gyvenime. Todėl jūs, kaip vienas iš tėvų ar senelių esate palikti vieniši su savo rūpesčiu apie savo atžalos būsimą seksualinę orientaciją. Norėdamas jums padėti, suteikiu jums literatūrą nemokamai. Susisiekite su manimi paspaudę “Nemokama literatūra” šoniniame meniu arba parašykite man:

Po šios gana ilgos įžangos, pažvelkite į tai, ką atskleidžia sąžiningas tyrimas ir ką jūs galite padaryti šiandieną, kag galėtumėte sutrukdyti prieš-homoseksualumui ir po to homoseksualumui išsivystyti jūsų vaiko gyvenime. Pirmiausiai pažiūrėkime į homoseksualumo berniukų tarpe šaknis (kilmę).

Grįžti į turinį

2. Bieber ir jo komandos tyrimo ataskaita (NUOR.4)
Pažvelkime pirmiausiai į vieną svarbų tyrimą, įvykdytą Irving Bieber ir dar septyniasdešimties psichiatrų ir psichologų. Išsamios studijos prasidėjo 1952m., ir praėjus 10 metų – po daugelio įvertinimų ir patikrinimų – komanda iš aštuonių medicininių psichoanalistų ir vieno klinikinio psichologo išleido ataskaitą pavadintą: “Homoseksualumas: Psichoanalitinis vyrų homoseksualų tyrimas” (“Homosexuality: A Psychoanalytic Study of Male Homosexuals”), New York: Basic Books, 1962. (NUOR.4)
.

Tyrimas yra svarbus ne tik dėl jo didžiulės apimties ir aukštos autorių ekspertizės, bet ir dėl dar dviejų svarbių priežasčių:

2:1. Jis buvo vykdomas tarp 1952m. ir 1962m. Tai yra prieš tai, kai nuomonės apie homoseksualumą, kaip nepageidaujamą elgesį, kurio galima išvengti, tapo politiniu tabu. Po 1973m., kai APA išbraukė homoseksualumą, kaip nenormalų elgesį iš savo DSV (Diagnostikos ir Statistikos Vadovo), vykdyti tokios rūšies tyrimus tapo praktiškai neįmanoma. Ir netgi jeigu kokia nors grupė tyrinėtojų išdrįstų įvykdyti ką nors panašaus šiandieną, jie būtų visiškai savo kolegų atstumti. Tačiau rezultatai galioja ir šiandieną ir yra ypatingai svarbūs tėvams siekiantiems išvengti homoseksualumo išsivystymo savo sūnuose.

2:2. 1962m. homoseksualumas dar nebuvo taip populiarinamas per pagrindines masines informacijos priemones ir šlovinamas šou biznio. Šiandien tai yra visiškai kitaip.

Užtenka paskaityti, ką šiandien rašo savo svetainėje RFSL (nuor.16) ir jūs suprasite, apie ką aš kalbu:

“Kas ką nugalės? – Apie seksą tau, jaunam ir radikaliam
Mergaitė sutinka malonų vaikiną. Vaikinas sutinka kitą vaikiną.
Vaikinas draugauja su malonia mergina, kuri ką tik draugavo su kita mergina.                                                 Išbandyk savo seksualumą! Kas tu pats esi, nori tapti ir kas tau smalsu. Pasaulis atviras, ten yra daugybė dalykų išbandyti, ir viskas yra įmanoma. Ir žinoma, tu labiau gailėsiesi to, ko niekada neišbandei, nei to, ką išbandei.”
(Citatos iš RFSL svetainės pabaiga)

Akivaizdu, kad daug šiandienos jaunimo – kurie iš tiesų negalvojo tapti homoseksualais (t.y. jie niekada nebuvo linkę į homoseksualumą dėl savo nesusiklosčiusios vaikystės) – vis tiek pasirenka šį gyvenimo stilių, nes dabar tai taip madinga. Ar bent jau jie tai pabando, ko pasekoje daugelis pakliūna į tuos spąstus (žr. 7 numerį nemokamos literatūros sąraše šoniniame meniu). (see item 7 under free literature on the menu side bar). Tokio akivaizdžiai pasirinkto gyvenimo stiliaus aplinkybės nėra aptariamos šioje svetainėje. Tai galima sustabdyti tiktai, jeigu tokių, kaip RFSL veiksmai, būtų pradėti kontroliuoti ir paskelbti už įstatymo ribų sveikos visuomenės labui. Todėl galima užtikrintai pasakyti, kad kai tyrimas buvo vykdomas 1950-aisiais ir 1960-aisiais, homoseksualumas vis dar buvo pažymėtas gėdos ženklu, ir niekas nenorėjo pasirinkti ar bent jau išbandyti tokį gyvenimo stilių. Lygiai taip pat, kaip ir niekas nenusprendžia tapti alkoholiku. Bieber tyrime ilgą laiką buvo tyrinėjami ne mažiau nei 106 homoseksualūs vyrai kartu su kontroline 100 heteroseksualių vyrų grupe. Pagrindinis klausimas per visą tyrimą buvo: Kodėl gi tie 106 vyrai tapo homoseksualais? Kas įvyko jų kilmėje ar auklėjime, jei iš viso buvo kokia priežastis, dėl ko juos fiziškai pradėjo traukti prie kitų vyrų?

Rezultatai nustebino tuo, kad visi šie 106 vyrai su homoseksualia orientacija turėjo vieną bendrą „vardiklį“. Bieber ir jo komanda atrado, kad augant jiems visiems (be išimties) emociškai trūko tėvo arba jie iš vis neturėjo tėvo. Nei vienas iš jų nesijautė artimas savo tėvui.

Kartais, bet ne visada, prie to dar prisidėdavo priešiškumas tėvui dėl įvairiausių priežasčių. Rezultatai buvo pagrįsti pačių vyrų įspūdžiais apie savo tėvus. O ne tėvų nuomone. Kai kuriems tėvams galėjo atrodyti, kad viskas buvo labai gerai, ir jie galbūt patys galvojo, kad jie atsakydavo į savo sūnų emocinius poreikius.

Tyrimas be kitų dalykų priėjo ir prie šios išvados:
“Gilūs asmeniniai trikdymai/nesutarimai pasikartoja homoseksualių tėvų-sūnų santykiuose….. Nei vieno iš (homoseksualių vyrų) tėvų nebuvo galima pavadinti gana geru tėvu.“ 
Įdomu ir tai, kad kontrolinėje grupėje (100 heteroseksualių vyrų) toli gražu ne visi iš jų turėjo gerus santykius su savo tėvais. Net 37 iš jų (37%) prisipažino, kad jie nekentė savo tėvo. Iš kitos pusės homoseksualų grupėje 63 iš jų (59%) sakė, kad jie nekentė savo tėvo.

Grįžti į turinį

3. Išvados
Pirmiausiai, leiskite man pažymėti, kad vien tik tai, kad tėvo-sūnaus santykiai buvo bendras visų 106 homoseksualių vyrų “vardiklis”, dar nereiškia, kad šiai taisyklei niekada nėra išimčių. Tačiau yra stiprių įrodymų vedančių prie šios išvados:

Jeigu tėvas turi stiprius emocinius ryšius su savo sūnumi, yra ypatingai maža tikimybė sūnui tapti homoseksualu. Tačiau, jei tėvas neturi tokių ryšių su savo sūnumi, tai nebūtinai prives prie homoseksualumo. Be kita ko, net 37% iš tyrimo 100 heteroseksualių vyrų sakė, kad jie nekentė savo tėvo (palyginus su 59% homoseksualų grupėje). Bet homoseksualūs vyrai kažkaip nesugebėjo prisirišti prie savo tėvų.

Kitais žodžiais: Tėvo-sūnaus ryšių trūkumas yra būtina – bet ne visada vienintelė – homoseksualumo priežastis.
Pagalvok apie tai! Todėl,
Tėvai: Jūs galite sutrukdyti savo sūnui tapti homoseksualu išvystę tamprius ryšius su juo! Jeigu ne, jūsų sūnus nebūtinai taps homoseksualu. Kiti veiksniai taip pat atlieka savo vaidmenį, bet juos panagrinėsime vėliau.

Be šio vieningo rezultato, kalbant apie tėvų ir sūnų emocinius ryšius, daug kitų santykių aspektų skyrėsi, nors tendencija buvo panaši. Čia pateikiame keletą iš jų. (Bendra suma nesudaro 100%, nes ne visi vyrai galėjo atsakyti į visus klausimus.) ”H” pažymi 106 homoseksualių vyrų grupę; ”C” žymi 100 heteroseksualių vyrų kontrolinę grupę:

Iš šios statistikos matome, kad netgi kai tėvui nepasisekdavo užmegzti emocinių ryšių su savo sūnumi – jo sūnaus nuomone – egzistavo taip pat daug kitų būdų, kaip tėvas padidindavo tikimybę savo sūnui tapti heteroseksualu. Visi aukščiau išvardinti santykių aspektai palengvindavo (ar pasunkindavo) sūnums išvystyti savo vyro tapatybę. Tikriausiai daugelis tėvų, kurių sūnūs buvo homoseksualų grupėje (H), net neįsivaizdavo, kad jų sūnūs nevystė savo vyriškumo. Jiems reikėjo skirti tiek daug laiko ir energijos savo darbui (galbūt dėl to, kad jiems reikėjo aprūpinti didelę šeimą), kad jiems nebelikdavo laiko tam ypatingai jautriam sūnui. Taip pat yra tokie tėvai, kurie turėdami laisvo laiko geriau eina žaisti golfą, o ne pasiima sūnų pažvejoti. Mes aptarsime žemiau, kodėl pagrindinė homoseksualumo priežastis yra ta, kad berniukui jo ankstyvame amžiuje nepasiseka išvystyti savo kaip vyro tapatybės.

Tačiau pirmiausiai pažiūrėkime, kodėl šis tyrimas įrodo, kad homoseksualumas nėra paveldimas. Jeigu jis iš tikrųjų būtų paveldimas, tada homoseksualų grupėje (”H”) būtų daug vyrų, kurie būdami vaikais būtų patyrę stiprius emocinius ryšius su savo tėvais.

Taigi, leiskite man tai susumuoti štai kaip:
Jeigu tėvas emociškai dalyvauja savo sūnaus vystymesi, ir jo sūnus prisiriša prie jo ankstyvoje vaikystėje, tada yra beveik 100% tikimybė, kad sūnus išaugs heteroseksualu.

Žemiau aš paaiškinsiu (5 numeris), kodėl šis stiprus ryšys veikia. Tačiau leiskite man čia įterpti, kad man skauda širdį už tuos mažus berniukus, kurie neturi savo gyvenime gerų vyrų pavyzdžių. Man kraujas užverda, kai matau, kaip negailestingai RFSL žvejoja tokius berniukus, bandydama kuo įmanoma daugiau jų užverbuoti į savo gretas.

Grįžti į turinį

4. GĖDOS PARADAS
2002m. birželio 5d. tapo lemtinga visiems našlaičiams vaikams mūsų šalyje. Tą dieną Švedijos parlamentas nubalsavo už įstatymą suteikiantį teisę homoseksualiems partneriams įvaikinti vaikus.
Per balsavimą 198 balsavo ”už” ir 38 ”prieš”. Kaip gali atsakingas ir etiškas žmogus sąmoningai atimti iš vaiko motiną ar tėvą, kai yra tiek daug heteroseksualių bevaikių porų, siekiančių įsivaikinti? Iki to mūsų istorijos taško mes paprastai skyrėme didelį dėmesį mūsų mažiausiųjų gerovei. Tai aiškiai parodo, iki kokio lygio nusileido mūsų politikai paklusdami homoseksualų lobistams. Koks teismas laukia šių vyrų ir moterų?

Štai kaip atrodė Gėdos Paradas, kai parlamentas balsavo dėl įstatymo projekto 2001/02:123 (nuor.17).

Įstatymo projektas 2001/02:123
LU27 Partnerystė, įsūnijimas ir t.t.
1 Punktas (Projekto dėl įsūnijimo ir globos atmetimas)
1. Pasiūlymas
2. Nekeisti įstatymo (kd)
Balsavimas:
198 už projektą
38 už įstatymo nekeitimą
71 susilaikę
42 nedalyvavę balsavime
Parlamentas priėmė projektą.
Balsų pasiskirstymas:
Už projektą: 118 Socialdemokratai, 9 Moderatai, 34 Kairiųjų Partija, 12 Centro Partija, 15 Žaliųjų Partija, 9 Liaudies Partija
Už įstatymo nekeitimą: 1 Moderatas, 37 Krikščionys Demokratai
Susilaikę: 60 Moderatai, 4 Centro Partija, 6 Liaudies Partija
Nedalyvavę: 13 Socialdemokratai, 11 Moderatai, 9 Liaudies Partija, 5 Krikščionys Demokratai, 2 Centro Partija, 1 Žaliųjų Partija, 1 Liaudies Partija
Anne-Katrine Dunker (m) ir Runar Patriksson (lp) pažymėjo, kad jie norėjo susilaikyti, bet buvo priskaičiuoti, kaip ”už”.

Kaip matosi iš šių oficialių rezultatų, tik 37 parlamento nariai iš Krikščionių Demokratų partijos pasipriešino homoseksualų teisei įvaikinti. Garbė jiems už tai. Moderatų partija iš tikrųjų nenorėjo leisti homoseksualams įsivaikinti, bet tiktai suteikti homoseksualams vaikų globos teisę. Neįtikima pozicija. Tik pagalvokit apie tai! Argi moderatų parlamentarai būtų sutikę, kad homoseksualai globotų jų pačių vaikus ar anūkus?

Įsivaizduokit, jei tai būtų jūsų pačių sūnus! Jeigu jūs pats – dėl jums nepavaldžių priežasčių – turėtumėte pavesti kam nors globoti jūsų sūnų ir jeigu jūs galėtumėte pasirinkti tarp normaliai atrodančios santuokos tarp vyro ir moters ir homoseksualių vyrų poros. Ką jūs pasirinktumėte? Jei jūs rimtai pamąstytumėte, kas gi vyko tą lemtingą dieną (2002m. birželio 5d.), suprastumėte, koks tai buvo neapgalvotas ir beširdis žingsnis mūsų labiausiai pažeidžiamų mažiausiųjų atžvilgiu. Jį žengė visos mūsų parlamento partijos išskyrus Krikščionius Demokratus. Kaip gali kiti parlamentarai gyventi su ramia sąžine? Žiūrėti į save veidrodyje ir suvokti, kad jie pardavė mūsų bejėgius vaikus.

Įstatyminė šio žeminančio įstatymo istorija
Kai Socialdemokratai (Parlamento dauguma) balsavo jų pačių plenume, kaip jie kaip blokas balsuos Parlamente, tų kurie norėjo patvirtinti tą projektą buvo tik vienu balsu daugiau. Su juo nesutinkantiems pritrūko tiktai vieno balso. Tai rodo, kad beveik pusė Socialdemokratų galvojo, kad geriausia našlaičiams vaikams turėti ir mamą, ir tėvą. Nepaisant to, kai jie balsavo Parlamente, nei vienas iš jų neišdrįso balsuoti, kaip jiems sakė jų sąžinė. Jeigu jie būtų balsavę pagal savo sąžinę, jie būtų praradę savo darbą, pajamas ir “šiltą” parlamentaro vietelę. Trumpai tariant, jų pačių finansinė nauda buvo svarbesnė, nei našlaičių vaikų gerovė.

Taip pat reikia pridėti, kad eilė pagrindinių organizacijų tokių, kaip: “Gelbėti vaikus” (šv: Rädda Barnen), Vaikų Ombudsmanas (Barnombudsmannen), Įvaikinimo organizacijų bendrija (Nätverket för Adoptionsorganisationer), užsiimančių vaikų gerovės priežiūra, išreiškė stiprų pasipriešinimą projektui suteikti homoseksualams teisę įsivaikinti.

Be to visos čia sekančios organizacijos taip pat išreiškė savo nesutikimą: Socialinė valdyba, Tarptautinių įvaikinimų nacionalinis komitetas, Švedijos gydytojų asociacija, Švedijos psichologų organizacija, Sociologai už šeimos teisę, Nacionalinė šeimos patarėjų organizacija, Organizacija įvaikintiems ir globojamiems vaikams, Įvaikintų vaikų iš Korėjos organizacija, Įvaikinimo forumas, Šeimų organizacija už tarptautinius įvaikinimus, “Vaikai pirmiausia”, Vaikų teisių nacionalinė organizacija (BRIS), Šeimos teisių sekretoriatas, Įvaikinimo patarėjų centras, Organizacija “Įvaikintų vaikų balsas”, “Vaikų Draugai”.

[Švediškai šios organizacijos vadinasi: Socialstyrelsen, NIA (Valstybinis komitetas tarptautinių įvaikinimų klausimais), Svenska Läkaresällskapet, Sveriges Psykologförbund, Familjerättssocionomernas Riksförening Föreningen Sveriges Kommunala Familjerådgivare, AFO-Organisationen för adopterade och fosterbarn, Adopterade koreaners förening (AKF), Forum för adopterade Förbundet Adoptionscentrum, Familjeföreningen för Internationell Adoption, Barnen Framför Allt - Adoptioner, Riksförbundet Barnens Rätt i Samhället (BRIS), Rädda Barnen, Familjerättssekreterarna, Adoptionsrådgivningen, Nätverket Adopterades Röst, Barnens Vänner]
Visos šios organizacijos ir jų ekspertai nesutiko su įstatymu, leidžiančiu homoseksualams įsivaikinti.

Pavyzdžiui: Švedijos Psichologų organizacija pateikė tokius komentarus: ”Pasiūlymas yra pagrįstas ant pasaulėžiūros, kur vaikas yra paliktas nuošaly, o tėvystė yra pačiame centre. Įstatymo projekto tekstas rodo visišką vaiko poreikių nesupratimą.” (Šv: Promemorian har tillkommit utifrån en världsbild där barnet är perifert och föräldrarskapet står i centrum. Författningstexten uppvisar en total avsaknad av förståelse för och kunskap om barns behov. ]

Interviu laikraštyje ”Pasaulis Šiandien” (šv: Världen Idag) 2005m. gegužės 18d. Lars Ahlin, Švedijos psichologų organizacijos pirmininkas, taip pakomentavo jo organizacijos pateiktą aštrų atsakymą: ”Mes paprastai taip aštriai nereaguojam, jeigu nemanome, kad pasiūlyme yra didelių trūkumų. Didelė problema yra ta, kad mes neturime žinių, kokią įtaką vaikui daro, kai jis auga su dviem tos pačios lyties tėvais. Mes pasirinkome laikytis vaiko perspektyvos, kadangi nėra pakankamai žinių, tyrimais patvirtintų įrodymų. Aišku, mes susiduriame su moraline dilema, bet mes negalime daryti eksperimentų su vaikais. Jeigu mes tvirtai žinotume, kad vaikai nebus pastatyti į nereikalingus pavojus, tada viskas būtų kitaip. Tačiau vaikai gi negali apginti savęs.”

[Švediškai: “Så här formulerar vi oss inte om det det inte upplevs som en verklig brist i promemorian. Bristen på kunskap om hur barn påverkas av att växa upp med två föräldrar av samma kön är ett stort problem.
- Vi har valt att inta barnperspektivet på grund av att det finns för lite kunskap, den evidensbaserade forskningen saknas. Det är ju visst ett moraliskt dilemma, man kan inte göra experiment på barn. Kunde vi vara säkra på att barnen inte utsätts för onödiga risker, då hade det varit en annan situation.
- Barnen kan ju inte föra sin egen talan]

Grįžti į turinį

5. Daugiau apie tėvo vaidmenį
Grįžkime dabar prie klausimo, kodėl taip svarbu, kad tėvas emociškai užsiimtų savo sūnaus vystymusi.

Yra posakis, kad motinos išaugina berniukus, bet tėvai išaugina vyrus. Jau ankstyvame amžiuje vaikas pradeda suprasti, kad pasaulis yra padalintas į dvi priešybes: berniukus ir mergaites, vyrus ir moteris. Tuo laiku neužtenka berniukui tik pastebėti, kad yra skirtumai. Jis taip pat turi nuspręsti, kur yra jo vieta šiame skirtingų lyčių pasaulyje. Mergaitei tenka daug lengvesnė užduotis. Ji jau yra artimai prisirišusi prie savo mamos, todėl jai nereikia pereiti papildomo vystymosi etapo – “atsitapatinti” nuo jai artimiausio asmens – mamos – ir susitapatinti su tėvu. Tačiau berniukui tai, žinoma, yra kitaip. Jis turi būti atskirtas nuo savo mamos ir augti skirtingai, nei jo pirminis meilės objektas, kad vieną dieną galėtų pasirinkti tapti heteroseksualiu vyru. Tai paaiškina, kodėl yra daugiau homoseksualių vyrų, nei moterų. Pirmoji užduotis vystantis kaip vyrui yra nesivystyti, kaip moteriai.

Čia ir prasideda ypatingai svarbi tėvo užduotis. Jeigu tėvo nėra, tada kitas vyras turi atlikti tą vaidmenį. Tai yra gyvybiškai svarbu, nes mažam berniukui vystantis į vyrą pastoviai reikalinga pagalba ir padrąsinimas. Tėvas turi leisti jam suprasti, kad vieną dieną jis taps kaip tėvas. Pavyzdžiui, mažas berniukas ir jo tėtis gali kada nors kartu maudytis duše, kad berniukas pamatytų, kad jis ir tėtis atrodo taip pat ir kad vieną dieną jis taps toks, kaip tėtis. Kad jis paprasčiausiai yra taip sukurtas ir kad to nepakeisi. Tai taip padeda sūnui išvystyti didesnį pasitikėjimą savo tėvu. Tėtis tampa pavyzdžiu savo sūnui. Suėjus sūnui 2 metams, mama turi palaipsniui mažinti savo įtaką jam. Tėvas turi rodyti savo sūnui meilę ir rūpestį ir nedvejoti jį apkabinti. Kažkas yra pasakęs, kad jei tėvas niekada nėra apkabinęs savo sūnaus, kiti vyrai gali jį vėliau apkabinti, bet jau visiškai kitaip. Jei toks natūralus ir būtinas vystymasis nėra skatinamas, berniukui gali išsivystyti „Lyties Tapatybės Sutrikimas“ (LTS), kuris tampa berniuko pirmu žingsniu homoseksualumo link.

Prašau atsiminkite:
5:1. Kaip jau rašiau anksčiau, ne visiems berniukams, kurie neturi emociškai aktyvaus tėvo, išsivysto problemos su lyties tapatumu. Tačiau berniukui, kurį padrąsina emociškai aktyvus tėvas, yra labai maža tikimybė turėti problemų su lyties tapatumu.

5:2. Jautraus temperamento berniukams problemos su lyties tapatumu iškyla dažniau nei kitiems berniukams. Tokie berniukai yra lengviau pažeidžiami, jei jie jaučia, kad jų tėvai juos atmeta vietoj to, kad padrąsintų. Tokia situacija gali lengvai susidaryti, jei, pavyzdžiui, berniukas turi kitokius talentus ir įgimtas dovanas, nei jo tėvas ir broliai. Tėvai dažnai domisi sportu ir galbūt jau turi vyresnius sūnus, kuriuos jam patinka pasiimti į futbolo treniruotes ar futbolo varžybas. Jei trečiasis ar ketvirtasis sūnus labiau domisi menu ar muzika, tada tėvui taip lengva nekreipti dėmesio į savo mažą berniuką ir neskatinti jo tose srityse, kuriomis jis domisi. Vietoj to, tėvas turėtų ypatingai pasistengti ir skirti laiko bei dėmesio jo mažojo sūnaus pomėgiams ir talentams ir skatinti jį vystytis tose srityse. Ir turėtų leisti savo sūnui susitikti su kitais berniukais besidominančiais tais pačiais dalykais, kad jis taptų “vienas iš berniukų”. Berniukas neturėtų būti pavestas mamos globai ir tapti “mamos mažuoju berniuku”. Trumpai: tėvas turi padėti savo sūnui vystyti vyriškumą taip, kad tarp jų susidarytų šilti, pilni pagarbos ir susižavėjimo santykiai. Visa tai tam, kad tėvas užsitikrintų, kad vieną dieną berniukas panorės būti toks, kaip tėvas.

Problema su lyties tapatybe iškyla skirtingomis formomis skirtinguose lygiuose. Ekstremaliais atvejais – pavadintais Lyties Tapatumo Sutrikimu (LTS) – berniukai pradeda žaisti su sesers lėlėmis, vilkėti mergaitiškus rūbus ir taip toliau. Labai svarbu, kad tėvai kartu nuspręstų sustabdyti tokį elgesį su meile ir neatstumdami ar neerzindami berniuko. Tačiau labiau paplitusios yra švelnesnės tokio elgesio formos, kurios paprastai vadinamos ”lyties konfliktu” ar ”lyties sumaištimi”. Tačiau visi berniukai, turintys bet kokios rūšies susipainiojimą lytyse rizikuoja būti ”linkusiais į homoseksualizmą”. Toks berniukais greitai pajaus, kad jis ne toks, kaip visi kiti berniukai. Kiti berniukai gali nuo jo atsiskirti arba jį erzinti dėl besivystančio moteriškumo. Visa tai tik dar labiau jam užtikrins, kad jis yra kitoks. O, kaip tada tokiam berniukui gyvybiškai reikalingas toks vyras, kuris gali jį užtikrinti, kad jis yra lygiai toks pat, kaip kiti berniukai ir kad toliau augdamas jis taps toks, kaip visi vyrai. Kaip aš norėčiau, kad visi vyrai žinotų apie šį poreikį, ne tiktai jų pačių sūnų gyvenimams, bet taip pat visiems tiems lengvai pažeidžiamiems berniukams, kurie neturi tėvo. Ir kad jie padarytų visa, kas įmanoma, siekdami sutrukdyti RFSL prikišti savo rankas prie tokių berniukų.

Nesulaukę pagalbos “linkę į homoseksualumą” berniukai jausis paprasčiau ir saugiau tarp mergaičių. Bet viduje jiems viskas virs. Iš vienos pusės jie norėtų būti tokiais, kaip visi kiti berniukai, bet galvotų, kad jie tikriausiai tokiais nėra. Vėliau kai prasideda brandos laikas, situacija keičiasi. Erotinis potraukis yra visada nukreiptas į kažką, kas skiriasi nuo manęs. Todėl jei berniukas augdamas daugiau bendravo su mergaitėmis ir jautėsi keistas bei nepritampantis tarp kitų berniukų, tada jo seksualinis potraukis bus nukreiptas į vyrus.

Homoseksualų lobistai kartais ginčija, kad jie daro paslaugą į homoseksualumą linkstantiems berniukams suteikdami jiems paramą vystant (kaip jie aiškina) įgimtą homoseksualo tapatumą, kurį jie jau turėjo nuo gimimo. Tačiau jūs, kaip tėvai (ir seneliai) galite tam sutrukdyti. Tačiau pirmiausiai jums reikia būti įsitikinusiems, kad homoseksualumas nėra – pakartoju NĖRA – paveldimas per genus. Apie tai jums reikia perskaityti žemiau, skyrelyje ”Mitas numeris 3”.

Grįžti į turinį

6. Bendras abiejų tėvų vaidmuo
Antras svarbiausias žingsnis neleidžiant jūsų vaikui tapti homoseksualu yra apsaugoti jį nuo seksualinių grobuonių. (Geras vyro pavyzdys yra pirmas žingsnis). Vaikų tvirkinimas auga. Išsamaus tyrimo metu, kuris buvo atliktas Los Angeles Time 1985 metais, kai buvo apklausti 2.682 suaugusieji, net 16% visų vyrų ir didžiulė dalis moterų – 27% - pareiškė, kad jie buvo seksualiai tvirkinami savo vaikystėje. Kraujomaiša palieka ne tik fizines žaizdas. Emocinės žaizdos gali būti daug baisesnės. Kraujomaiša yra viena iš pagrindinių homoseksualumo išsivystymo priežasčių. Bet koks vaikas, kuris buvo tokiu būdu išprievartautas, turi 7 kartus didesnę tikimybę tapti homoseksualu. Tai ypatingai aktualu mergaitėms. Be to, tvirkintas vaikas turi didesnę tikimybę pats tapti pedofilu. Kaip sakoma: “Sužeisti žmonės žeidžia kitus žmones.”

Tokiems nelaimingiems vaikams reikalingas ypatingas tėvų dėmesys, kad jų gilios emocinės žaizdos būtų išgydytos. Deja, dėl įvairių priežasčių lengviausiai pažeidžiami yra vaikai iš sudužusių šeimų. Ne tiktai suaugę vyrai tvirkina vaikus. Vyresni vaikai ar paaugliai, daugelis kurių buvo patys tvirkinami, taip pat gali pasielgti su mažesniais vaikais. Todėl šiandieninėje visuomenėje su jos pasileidusia morale, jos pastoviu dėmesiu viskam, kas yra seksualu ir taip paplitusiu iškrypimų pripažinimu, jums reikia būti labai atsargiam, kokie žmonės supa jūsų vaiką, kai jūsų nėra. Ir mama, ir tėvas čia atlieka labai svarbų vaidmenį.

Trečiasis svarbiausias žingsnis (sutrukdant homoseksualumui) yra santykiai ir bendradarbiavimas tarp tėvų. Vyro ir žmonos laimingi ir pilni meilės savitarpio santykiai yra geras priešnuodis prieš polinkio homoseksualumui išsivystymą. Ypatingai sūnui. Kaip tėvas elgiasi su savo žmona palieka neišdildomą įspūdį berniukui. Jis augdamas matys ir mokysis, kaip viskas turi būti. Kaip tai turi veikti. Mamai svarbiausia rodyti pagarbą savo vyrui ir skatinti savo sūnų “eiti pas tėtį”, kai jam iškyla svarbūs klausimai ar problemos. Mamai reikia anksti “paleisti” savo sūnų. Jai reikia nutraukti prisirišimą prie savęs ir leisti sūnui greičiau prisirišti prie savo tėvo. Tai turi prasidėti praėjus pirmiesiems 2-4 berniuko gyvenimo metams. Tačiau neteisinga teigti, kad per vėlu pradėti praėjus tam amžiui. Niekada nėra per vėlu, bet kuo daugiau metų praeina berniukui “neatsirišus” nuo savo mamos, tuo sunkiau tai padaryti. Mamai taip pat reikėtų nepasiduoti pagundymui “kontroliuoti namus”, netgi jei ji ir turi geresnį išsilavinimą, geresnį darbą ar yra protingesnė nei jos vyras.

Visa tai kartu paėmus sustiprins berniuko norą tapti tokiu, kaip jo tėvas. Tai sustiprina berniuko pasitikėjimą savimi ir užtikrintumą jam vystant savo vyriškumą, taip pat meilę ir rūpestį, kai jis mato, kaip jo tėvas elgiasi su savo žmona. Labai nuostabu, kai tai klostosi taip, kaip turėtų būti. Tačiau nėra nei vienos tobulos santuokos. Bent jau visą laiką. Tam tikri idealaus vaidmenų pasiskirstymo sutrikimai, aišku, kad nepadarys berniuko homoseksualiu. Tačiau pagrindiniai santykių tarp tėvų principai yra be abejo svarbūs sutrukdant vaikams tapti homoseksualais.

Kaip tada su berniuku, kuris – dėl miriado priežasčių – neturi nei mamos, nei tėvo? Aišku, užduotis yra sunkesnė, bet toli gražu ne beviltiška. Juk dauguma berniukų, augančių su vienu iš tėvų, aišku, kad netaps homoseksualais. Taip pat ginčytina, kad berniukas, kurio tėvas jį mušė, yra blogesnėje padėtyje, nei berniukas neturintis jokio tėvo. Tai ypatingai aktualu traumuotam berniukui, kurį tvirkino jo tėvas ar įtėvis. Vieniša mama labai gerai elgiasi, jei ji stengiasi, kad jos sūnus artimai bendrautų su kuriuo nors iš vyrų giminių (dėde, seneliu ir t.t.).

Iš tiesų bet koks vyras, kuriuo ji pasitiki, galėtų tapti pavyzdžiu jos berniukui. Taip pat, jei berniukas auginamas vienos mamos, turi daug seserų, mamai reikia stebėti savo sūnų, kad jis neužsižaistų su mergaičių lėlėmis, bet geriau turėtų savo berniukiškus žaislus. Vienišas tėvas turi kitokio pobūdžio problemas. Berniukui, aišku, reikia ir mamos. Tačiau mylinčiam ir besirūpinančiam vienišam tėvui yra lengviau sutrukdyti savo sūnui tapti homoseksualu, nei vienišai mamai. Atsiminkite: mamos augina berniukus, bet tėvai augina vyrus.

Gėjų lobistų (pagrinde RFSL) veikla mūsų mokyklose šiandieną, kartu su homoseksualaus gyvenimo stiliaus sužavinimu masinės informacijos priemonėse ir šou biznyje labai apsunkino tėvų pastangas šiandieną sutrukdyti savo atžaloms būti įtrauktiems į homoseksualų gyvenimo stilių. Neseniai aš perskaičiau šį straipsnį (nuor.19)viename populiariame kasdieniniame vakariniame laikraštyje (šved: Aftonbladet). Čia jie rekomenduoja pačius blogiausius vaistus į homoseksualumą linkusiam berniukui. Ten buvo parašyta:

“Kada paskutinį kartą jūs davėte lėlę savo sūnui? Ekspertas: mes nesąmoningai auklėjame savo vaikus pagal pasenusius lyčių vaidmenis.

Kaip gi svarbu atrodo šiam “ekspertui”, kad mes augintume savo berniukus pagal naujus lyčių vaidmenis, kad jie taptų moteriškesniais. Jie nori pasistengti privesti juos iki lyties sumaišties. Kitokios išvados paprasčiausiai iš tokių mėšlo prieiti neįmanoma. Ir tai pastoviai kalama ir kalama į galvas visų lygių mokyklose, visuomenėje, masinės informacijos priemonėse ir šou biznyje. Homoseksualų visuomenė per daug gerai žino, kad homoseksualumas išsivysto iš polinkio į homoseksualumą, kuris savo ruožtu kyla iš lyties sumaišties. Savo velniška veikla jie medžioja mūsų vaikus baisiai stengdamiesi padidinti savo narių skaičių ir jėgą. Pačių mažiausių ir pažeidžiamiausių mūsų tarpe sąskaita. Kas gali būti dar baisiau?

Aš viliuosi ir svajoju, kad vieną dieną atsiras “Gelbėkim vaikus fondas” tam, kad pasipriešintų šiam mėšlui. Jo veikla turėtų būti nukreipta į vaikus pavojaus zonoje. Tai gali būti daroma daugeliu būdų, tačiau jo tikslas turėtų būti padėti berniukams užmegzti ryšius su vyrais, rodančiais gerą pavyzdį, kad jie padėtų jiems išaugti vyrais. Toks fondas galėtų, pavyzdžiui, sponsoriauti vasaros stovyklą, kurios lyderiais būtų laimingai vedę ir stabilūs heteroseksualūs vyrai, turintys aukštą moralinį standartą ir troškimą padėti betėviams berniukams. Papildomai apie tėvo vaidmenį galite paskaityti Dale O’Leary knygą “Homoseksualių vyrų vaikystės patirtis”, NARTH (Homoseksualumo tyrimų ir terapijos nacionalinės asociacijos) leidykla (nuor.2).

Grįžti į turinį

7. JAV homolobistų atakos prieš žmones, kurie nesutinka su jų planais

Irving Bieber’io ir jo komandos išsamūs tyrimai ir prieitos išvados – patvirtos vėlesnių tyrimų – sukėlė milžinišką pyktį “dviejų APA” (Amerikos psichiatrų asociacija ir Amerikos psichologų asociacija) homolobistų tarpe.

Tokių sąžiningų tyrimų rezultatai mūsų visuomenėje nelaikomi “politiškai korektiškais” šiandieną. Ir su Bieber buvo atitinkamai pasielgta. Pavyzdžiui, kai Bieber praėjus daug metų po publikacijos vienoje APA konferencijoje skaitė paskaitą tema “Homoseksualizmas ir transseksualizmas”, jį grubiai pertraukė APA homoseksualų lobistų agitatoriai. Kitas mokslininkas – Ronald Bayer, kuris tuo metu buvo Niu Jorko Hastings instituto mokslinės draugijos narys – aprašo tą epizodą savo knygoje (“Homoseksualumas ir Amerikos psichiatrija: Diagnozės politika”, New York: Basic Books, 1981; psl. 102-103; (NUOR.1) psl. 33) tokiu būdu:

“Bieber pastangos paaiškinti savo poziciją…buvo sutiktos ironišku juoku…[Vienas] protestuotojas pavadino jį ____.
 ‘ Aš perskaičiau tavo knygą, dr. Bieber, ir jeigu joje būtų kalbama apie negrus taip, kaip joje rašoma apie homoseksualus, tu būtum nuketvirčiuotas, tu to ir nusipelnai”

Bayer tęsia:
Taktika suveikė. Pasiduodami spaudimui, kitos APA konferencijos 1971m. organizatoriai sutiko sponsoriauti specialų diskusijų stalą – ne apie homoseksualumą, bet paruoštą pačių homoseksualų. Jei diskusijų stalas nebūtų patvirtintas, programos pirmininkas buvo įspėtas, ‘Jie [homoseksualų aktyvistai] nutrauks ne tiktai vieną paskaitą.”

Tačiau diskusijų stalo neužteko. Bayer tęsia:
“..….. [Jie] kreipėsi į Gėjų išlaisvinimo fronto kolektyvą Vašingtone dėl 1971m. gegužės demonstracijos planavimo. Kartu su kolektyvu [jie] išvystė smulkmenišką žlugdymo strategiją, atsiižvelgdami į painiausias veiklos plano detales.

1971m. gegužės 3d. protestuojantys psichiatrai įsibrovė į žymių šios profesijos narių susirinkima. Jie pagriebė mikrofoną ir perdavė jį vienam gatvėse dirbančiam aktyvistui, kuris paskelbė:
 ‘Psichiatrija yra priešo įsikūnijimas. Psichiatrija nepaliaujamai kariauja dėl mūsų išnaikinimo. Jūs tai galite priimti, kaip karo prieš jus paskelbimą… Mes atmetame jus visus, kaip mūsų savininkus.’

Tada aktyvistai užsitikrino susitikimą su APA Nomenklatūros komitetu. Jos pirmininkas padarė prielaidą, kad galbūt homoseksualus elgesys ir nėra psichiatrinių sutrikimų ženklas ir kad todėl Diagnostikos ir Statistikos vadovas (DSV) tikriausiai turėtų atmesti šį naują supratimą.

Gana greitai po to APA ištrynė homoseksualumą, kaip sutrikimą iš DSV, pasirėmę ne moksline informacija, bet vien dėl grubaus APA priklausančių homoseksualų aktyvistų elgesio. Pilnas pasakojimas apie tai yra intriguojantis (NUOR.1) psl. 32-35.

Ir taip prasidėjo nauja epoka, kai didžiulė dauguma psichiatrų ir psichologų nebedrįsta padėti tėvams, kaip jiems sutrukdyti savo vaikams išsivystyti homoseksualais.

Grįžti į turinį

8. Švedijos homolobistų atakos prieš žmones, kurie nesutinka su jų planais Kalbant apie greitą mūsų pačių šalies ištvirkimą, pagrindinės šio proceso gairės yra šios (šaltinis http://www.gluefox.com – jame jūs galite paspausti ant šoninio meniu “Dienos adrenalino dozė” ir po to pasirinkti “Homoseksualumas – natūrali žmogaus seksualumo išraiška ar…?” (nuor.21):

Prieš 1944, homoseksualūs santykiai tarp suaugusių buvo laikomi nusikaltimu ir toks elgesys buvo priimamas, kaip nenormalus ir iškrypęs. Savo laiku pradėjo dominuoti psichologinė homoseksualumo vertinimo perspektyva. Ji teigė, kad homoseksualumas kyla iš psichologinių sutrikimų dėl trauminių pergyvenimų vaikystėje. Ack Renander 1969 metais išleistoje Medicininėje Enciklopedijoje (Šved:Medicinsk Uppslagsbok) (ilgą laiką Švedijoje ji buvo laikoma pagrindiniu medicininiu žodynu) randame tokį apibrėžimą: “Ligotas seksualinis potraukis, nukreiptas į savo paties lytį”, 1973 metais išleistoje Norstedt Enciklopedijoje (šved: Norstedts Uppslagsbok) homoseksualumas buvo paaiškintas, kaip: “Iškrypęs seksualinis potraukis savo paties lyčiai. Priešingai: heteroseksualumas, normalus seksualinis potraukis.”

Pilnu tempu pirmyn iki Puikybės festivalio 2001 metais, ekstravagantiško homoseksualumo demonstravimo Stokholme. Liberalaus Jaunimo Sąjungos palapinėje (šved: Liberala Ungdomsförbundet) pagrindinis pasilinksminimas buvo mėtyti strėlytes į dideles Alf Svensson (tuometinio Krikščionių Demokratų partijos pirmininko), popiežiaus ir Ulf Ekman (naujos charizmatinės denominacijos Švedijoje “Gyvenimo Žodžio” lyderio) nuotraukas. Tokį atvejį tikrai galima pavadinti neapykantos ir smurto skatinimu, nukreiptu ir prieš atskirus žmones ir prieš šių lyderių atstovaujamas žmonių grupes. Galima tik paspėlioti, kaip sureaguotų masinės informacijos priemonės, jei religinė konferencija pastatytų panašų atrakcioną su kai kurių krikščionių “bijančių” RFSL narių nuotraukomis ir užrašytų: “muškit gėjus”. Ką nors tokio į tai panašaus tikintys žmonės, aišku, niekada nesugalvotų padaryti. Tačiau RFSL nedvejoja provokuoti neapykantos religiniems žmonėms. Jie visiškai netoleruoja tam tikrų žmonių grupių.

Dar keletas pavyzdžių, kaip homoseksualai provokuoja neapykantą Švedijoje šiandieną: Stokholmo miesto administracijos (tai yra iš mokesčių mokėtojų pinigų) 2003m. birželio mėn. išleistame jaunimo žurnale “Lava” buvo atspausdinta karikatūra, vaizduojanti Siwert Öholm (krikščionį žurnalistą) užsiimantį seksu su Alf Svensson. Po karikatūra buvo užrašytas šis tekstas, parašytas dainininko ir “debatų dalyvio” Ujje Brandelius: “…kalba eina apie krikščioniškos, nuvalkiotos, supuvusios, vyriškos, pasmirdusios, pasmerktos moralinės sistemos išvalymą ir jos nušlavimą nuo žemės paviršiaus.” Hans-Göran Björk (jis be kita ko yra ir laikraščio ”Pasaulis šiandieną”, kuris stipriai susijęs su “Gyvenimo žodžiu”, apžvalgininkas) pranešė apie karikatūrą ir tekstą ir Teisingumo kancleriui (šved: Justitiekanslern; JK), ir Teisingumo Ombudsmanui (šved: Justitieombudsmannen; JO). Abiejų nuomone tekstas apie krikščionių nušlavimą nuo žemės paviršiaus yra gana priimtinas. Palyginkite tai su rimtais juridiniais kaltinimais pateiktais pastoriui Åke Green, kai jis pamokslavo prieš homoseksualumą ir kitas seksualines nuodėmes.

Švedijoje šiandieną daug oficialių valdžios organų ir vyriausybės padalinių yra stipriai paveikti homolobistų agendos. Pradedant nuo Aukščiausiojo Teismo (šved: HD arba Högsta Domstolen) ir žemyn. Ir ne tiktai politiniame lygyje. Didžioji dalis ”Švedijos bažnyčios” – jau ne vieną šimtmetį pagrinde finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais – yra stipriai paveikta homolobistų interesų. Tačiau netgi šioje bažnyčioje yra gana didelis narių ir tarnautojų skaičius, kurie nesutinka lyderių propaguojama politika.

Upsalos arkivyskupas Hammar ir jo lesbietė sesuo Anna Karin Hammar yra priešakinėse linijose keičiant ilgą doktrinišką tradiciją Švedijos (Liuteronų) bažnyčioje. Daugiau informacijos apie (su keletu išimčių) labai menką krikščionių reakciją į homoseksualų sąmokslą eikite į nuorodą Nr.6 (Nr.6). Vykstant ”Kultūros vakarui” Upsaloje 1998m. rugsėjo 19d., jie suorganizavo “mišias/tarnavimą” Upsalos Katedroje, kurioje jie išstatė taip vadinamą Ecce Homo parodą. Ji susidėjo iš paveikslų vaizduojančių Jėzų ne tiktai homoseksualioje aplinkoje, bet ir patį kaip homoseksualą. Pavaizduoti Jėzų tokiu būdu ”šventoje” Upsalos Katedroje ”mišių” metu yra tolimiausiai siekiantis įrodymas to, kas įvyko Švedijoje per panašiai paskutinius maždaug 30 metų.

Tokioje aplinkoje tėvams beveik neįmanoma atrasti psichologų ir psichoterapeutų norinčių pakonsultuoti apie jų vaikų lyčių sumaišties problemas. Išskyrus, žinoma, atvejus, kai jie skatina tėvus leisti savo vaikams išsivystyti į homoseksualius vyrus ir moterus. Švedijos psichologų asociacija (šiuo metu apie 8500 narių) buvo įkurta 1955 metais. 1998 metais jie išleido savo ”Etinius principus profesionalams psichologams Skandinavijos šalyse” (šved: "Yrkesetiska Principer för psykologer i Norden").

Be kitų dalykų juose nurodyta, kad jie turi ”gerbti skirtumus individualiuose, vaidmenų ir kultūriniuose aspektuose kalbant apie funkcionavimo, lyčių ir seksualinės orientacijos lygius.” Tai gali nuskambėti kaip kalakuto burbuliavimas (tai lygiai taip pat skamba originaliame tekste švediškai). Išskyrus tai, kad mantra yra ”gerbti seksualinę orientaciją”. Pridėjus “informaciją visuomenei” apie “vadovą dėl skundų apie psichologus”, bet koks psichologas numano laukiančią grėsmę, jei jie panorėtų padėti tėvams sutrukdyti savo vaikams tapti homoseksualais.

Kol kas mes kalbėjome apie Mitą numeris 1 (kad abu gyvenimo stiliai yra taip pat pageidaujami) ir Mitą numeris 2 (kad jūs negalite paveikti savo vaiko būsimos seksualinės orientacijos). Eikite toliau į Trečią mitą.

Grįžti į turinį

Trečias mitas: Seksualinė orientacija yra paveldima – “Tai užprogramuota genuose”

1. Kaip homolobistai iškraipo tyrimų rezultatus
Amerikos psichiatrų asociacija (APA) išleido vadovą aktyviems psichiatrams pavadintą Diagnostikos ir statistikos vadovu.
Iki pat 1973 metų homoseksualumas buvo laikomas nenormaliu elgesiu, kurį reikia gydyti. Tačiau tais metais, nesiremdama jokių tyrimų rezultatais, APA paskelbė homoseksualumą normaliu elgesiu. Mes aukščiau jau parodėme, kad tai įvyko nedemokratišku būdu, veikiant APA priklausantiems homoseksualams ir jiems prijaučiantiems labai apsukriu ir bjauriu būdu (NUOR.1; psl. 32-36). Praėjus dviems metams po šio sprendimo Amerikos Psichologų Asociacija (taip pat sutrumpintai vadinama APA ir kuri turi tris kartus daugiau narių) priėmė tokį patį sprendimą. Kai tik šie pagrindiniai sprendimai buvo priimti, staiga tapo nepriimtina padėti tėvams sutrukdyti savo vaikams tapti homoseksualais. Tie, kurie išdrįso tai vis tiek daryti, buvo griežtai iškritikoti.

Metams bėgant po 1973m. homoseksualų filialai ir jų šalininkai įgavo vis daugiau ir daugiau jėgos abiejose APA organizacijose. Iki tokio lygio, kad jie šiandieną sudaro tikrą cenzūros komitetą, kurio galioje yra visų tyrimų apie homoseksualumą, jo kilmę ir priežastis patvirtinimas. Homoseksualai šiandieną turi net labai daug savo atstovų Elgsenos moksluose. Todėl kai tiktai naujas tyrimas yra publikuojamas, svarbu sužinoti, kas buvo tyrinėtojai, kokia jų seksualinė orientacija ir taip pat kas finansavo tyrimus. Taip gaila, kad danar yra tokia situacija. Tačiau taip jau yra šiandieną, ir todėl per paskutinius dešimtmečius turime tiek daug iškraipytų – ir netgi suklastotų – tyrimų šia tema. Homoseksualų planas yra ”tyrimais” – ir jų rezultatus paskleidus per masines informacijos priemones – įrodyti, kad homoseksualumas yra įgimtas. Kai vėlesni tyrimai įrodo, kad rezultatai buvo neteisingi ar netgi suklastoti, masinės informacijos priemonės niekada nepraneša apie pataisymus. Žemiau einančioje medžiagoje jūs rasite daugybę pavyzdžių apie tai.

Tačiau mes pirmiausiai turime pažiūrėti, kodėl vyksta toks pasibaisėtinas iškraipymas ne tik vykdant tyrimus, bet ir paskelbiant jų rezultatus plačiajai visuomenei. Tyrimai atskleidė, kad yra net labai didelis skaičius homoseksualų ir jiems pritariančių masinės informacijos priemonėse. Tiktai vienas pavyzdys, New York Times ir Washington Post – vadovaujančių „senosios kartos“ naujienų organizacijų – didžiąją redakcinių kolegijų dalį sudaro homoseksualai. Tai galbūt kraštutinis atvejis, bet visose masinėse informacijos priemonėse vyrauja ta pati kryptis. Ir aišku, kad patys laikraščiai niekada nerašo apie šį įsitvirtinusį šališkumą. Jie niekada neatskleis savo skaitytojams, kokia dalis jų redakcinių kolegijų yra homoseksualai.

Kodėl gi taip svarbu išryškinti šią situaciją? Visi mes susidarome savo nuomones ir požiūrius pagal tai, ką mes skaitome ir girdime. Visi, taškas! Todėl plačiai priimtos nuomonės pagrinde yra formuojamos mūsų masinėmis informacijos priemonėmis. Ypatingai, televizija. Ir tokioje šalyje, kaip mūsų, kur yra tik nedidelis skaičius kanalų švedų kalba, mūsų informacijos šaltinių skaičius – didžiąjai gyventojų daliai – yra iš tikrųjų labai ribotas.

JAV New York Times neseniai davė instrukcijas savo žurnalistams – o jų yra labai daug visame pasaulyje – kaip jie turi raportuoti apie temas susijusias su homoseksualumu. Pavyzdžiui, apie gėjų teises jie sako štai kaip: „Gėjų šalininkai yra susirūpinę, kad posakis ‚gėjų teisės‘ verčia žmones neigiamai reaguoti, manant kad gėjai turi teises, kurių kiti neturi. Gėjų šalininkams geriau patinka posakiai ‚lygios teisės‘ ar ‚pilietinės gėjų teisės‘. Jeigu jums vis tiek reikia naudoti terminą ‚gėjų teisės‘ – pavyzdžiui antraštėse, kai yra apribotas raidžių skaičius – tada jums reikia tiksliai apibrėžti tekste, ką tai reiškia.“

Jeigu homolobistų siekis yra išpopuliarinti save per masines informacijos priemones, tai kaip gali būti geriau tai įvykdyti jei ne iš tiesų būnant masinėse informacijos priemonėse. Ir vadovaujančiose pozicijose. 1990 metais homoseksualai žurnalistai suformavo savo nacionalinę asociaciją, Nacionalinę Lesbiečių ir Gėjų Žurnalistų Asociaciją (NLGJA), kuri tapo labai įtakinga. Jų 10 metų jubiliejaus iškilmėse San Franciske 2000 metų rugsėjo 7-10d. jie pravedė siurrealistinę diskusiją vienoje iš jų pagrindinių sesijų. Diskusijų stalo aptariamas klausimas buvo: „Ar reporteris, darydamas reportažus apie su homoseksualumu susijusius atvejus, yra atsakingas įtraukti ir tokias nuomones, kurios priešingos homoseksualų nuomonėms?“ Vienas iš dalyvių atstovaujantis vienai iš didžiųjų naujienų organizacijų (Jeffrey Kofman) išsireiškė tokiu būdu: „Visos šitos kalbos apie ‚balansą‘, kurį mes kaip žurnalistai turime pasiekti...lygiai taip pat, kai mes kalbame apie juodųjų bendruomenes, aš niekada nemačiau žinių, kur jūs pirma nušviestumėte vieną pusę, o po to turėtumėte bėgti ir prašyti Klano nuomonės tuo klausimu; Man gi reikia paimti interviu iš Klano taip pat. Ar tai būtų teisinga?“ Paula Madison, NBC įvairiapusiškumo viceprezidentė ir WNBS naujienų redaktorė prisijungė: „Aš sutinku su juo. Nematau prasmės, kodėl mes turėtume siekti gauti .... absurdžią, nesveiką nuomonę vien tik tam, kad turėtume kitokią nuomonę.“ Kofman pridėjo: „Visi mes esame matę ir toliau matome reportažus, kuriuose apžvelgiami gėjus liečiantys klausimai ir kuriuose įtraukti žmonės, kurie paprasčiausiai yra netolerantiški ir galbūt taip pat ir nekvalifikuoti.“

Signalas yra labiau nei aiškus: Kadangi tie, kurie laikosi priešingos nuomonės, yra pagrinde netolerantiški fanatikai, tai jiems ir nereikia suteikti vietos masinės informacijos priemonėse. Žmonės, mes pasiekėme šią netolerantišką gėjų lobistų poziciją pavojingai žemyn besiritančioje mūsų visuomenėje.

New York Times instrukcijos savo reporteriams ir žurnalistams daugiau nebenaudoti išsireiškimo “gėjų teisės” prieštarauja pradinėms rekomendacijoms anksčiau išleistoje Kirk ir Madsen knygoje (“Po baliaus: Kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams 90-aisiais“). Aš nežinau geresnio Kirk ir Madsen naudotų įmantrių marketingo metodų demaskavimo, nei David Kupelian knyga pavadinta „Blogio marketingas: Kaip radikalai, išskirtinieji ir pseudoekspertai parduoda mums užmaskuotą ištvirkimą už laisvę“. Norėdami perskaityti gerą knygos trumpą apžvalgą spauskite čia (nuor.22).

Savo knygoje David Kupelian rašo: “Jūs galbūt galvojate: Kur ir kada ši galinga ‘gėjų teisių’ trimitavimo visuomenei jėga sustos? Galutinis jų tikslas yra ne tiktai įtvirtinti visišką homoseksualumo pripažinimą, įskaitant tos paties lyties santuokas, bet taip pat uždrausti ir netgi įtraukti į Baudžiamąjį kodeksą viešą homoseksualizmo kritiką, įskaitant ir Biblijos vietų, kur nepritariama homoseksualizmu, citavimą. Tai jau galioja Kanadoje ir kai kuriose Skandinavijos šalyse.

Todėl šiandien vargas tam žurnalistui, kuris išdrįsta išreikšti mintis, kurios nėra politiškai teisingos. Tai gali sugriauti bet kurio karjerą. Mūsų šalyje situacija yra netgi blogesnė, nei JAV. Todėl nieko nenustebino, kad Švedijos televizijai („SVT“) – finansuojamai privalomais mokesčiais už televizijos licenzijas – buvo suteiktas prestižinis „Vaivorykštės prizas“ už sėkmingą homoseksualams aktualių klausimų propagavimą.

Iš vienos pusės galima suprasti, kad žurnalistai ir šou biznio atstovai, dirbantys masinės informacijos priemonėse ir šou biznyje stengiasi, kiek tik gali, įtikinti kitus pripažinti jų gyvenimo stilių. Kas gi nenori jaustis pripažintu? Tiktai taip liūdna, kad už tai tenka mokėti lengviausiai pažeidžiamiems vaikams ir tai atima tėvų ir senelių teisę žinoti faktus.

Kas išaiškėjo 1996 metais moksliniame simpoziume tema “Seksualinė orientacija” labai akivaizdžiai pailiustruoja, kokios jėgos veikia ir kokie metodai naudojami. Vienas iš tyrinėtojų, Scott Hersherger, padarė prielaidą, kad teismai negalės palaikyti diskriminacijos prieš grupę žmonių, jei priklausomumas grupei apibrėžiamas pagal biologinius, o ne elgsenos kriterijus. Jis sakė pritariančiai miniai: „Viešosios nuomonės apklausos ir empiriniai tyrimai visada rodo, kad kaip žmonės priima kokius bruožus/išskirtinumus tiesiogiai priklauso nuo to, ar jie mano, kad to negalima pakeisti. Todėl kuo stipriau žmonės tikės, kad homoseksualumas ar seksualinė orientacija yra biologiniai atvejai, tuo lengviau jiems bus tai priimti.“ Kitais žodžiais, esmė yra tokia: Reikia sukurti tokius tyrimus, kurie parodytų, kad „homoseksualumas ir seksualinė orientacija yra biologiniai atvejai, o ne pasirinktas gyvenimo stilius!“ Todėl nestebina, kad sutinkame daugybę „juokingo mokslo“. Visu tuo siekiama įtikinti žmones. Ar tyrimas atliktas sąžiningai ar ne - daugeliui iš jų tai yra šalutinis klausimas. Atrodo, kad bet koks homoseksualaus elgesio paaiškinimas – išskyrus pateiktą Biblijoje (Romiečiams 1 skyrius) – yra priimtinas daugeliui psichologijos „mokslininkų“. Taip pat ir lengvatikėms masinės informacijos priemonėms bei žmonėms! Viskas tam, kad būtų pateisintas gyvenimo stiliaus pasirinkimas, kuris yra žalingas ir asmeniui, ir visuomenei. Pagalvokit vien apie visas lėšas paskirtas (dažnai iš homoseksualų išteklių) tokio pobūdžio tyrimams.

Homoseksualumo tyrimus galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: 1) Psichologinės/Aplinkos teorijos ir 2) Biologinės teorijos. Iki pat šios vietos mūsų tyrimai (pvz: Bieber ir kt.) naudojosi tik psichologinėmis/aplinkos teorijomis. Dabar mes pereiname prie biologinių teorijų, kurio savo ruožtu gali būti padalintos į trijų sričių tyrimus:
- Suaugusių hormoninė hipotezė
- Genetinė hipotezė
- Priešgimdyminė hormoninė hipotezė

Suaugusių hormoninė hipotezė. Tam tikrą laiką buvo galvojama, kad skiriasi sekso hormonai tarp heteroseksualių ir homoseksualių suaugusių žmonių. Dabar jau yra įrodyta, kad taip nėra ir todėl ši tyrimų sritis šiandieną nebėra aktuali.

Genetinė hipotezė. Šia tyrimų sritimi buvo labiausiai domimasi per paskutinius keletą dešimtmečių. Todėl mes dabar apsistosime ties ja. Tai taip sritis, kur galima prieiti prie konkrečių išvadų.

Grįžti į turinį

2. Kallman
Ieškant galimos genetinės homoseksualumo kilmės, iš pat pradžių buvo siekiama tirti identiškus dvynius (vieno kiaušinio dvynius). Dėl labai aiškių priežasčių. Gerai žinoma, kad identiški dvyniai nuo pat gimimo turi tuos pačius bruožus. Jeigu, pavyzdžiui, vienas iš dvynių turi rudos spalvos akis, identinis dvynys visada taip pat turės rudos spalvos akis. Ir taip toliau. Todėl, jeigu egzistuotų “gėjų genas”, abu identiški dvyniai jį turėtų ir todėl taptų tos pačios seksualinės orientacijos. Ir kaip jūs manote? Tiksliai tai ir atrado Kallman tyrimas įvykdytas dar 1952 metais. “Nervinių ir protinių ligų žurnale” jis atspausdino rezultatus, rodančius identinių dvynių homoseksualumo 100%-tinį atitikimo laipsnį žr. (NUOR.5
); psl. 71. Tuo metu šis tyrimas buvo įkyriai peršamas, kaip galutinis įrodymas, kad homoseksualumas kyla “iš genų”. Tačiau buvo viena problema su šiuo tyrimu. Jis buvo suklastotas! Jis neatlaikė kruopštaus patikrinimo. Pagalvokit apie tai. Vėliau buvo galima gana lengvai nustatyti, kad visų daugybės identiškų dvynių tarpe buvo daug (iš tiesų dauguma) atvejų, kur tik vienas iš dvynių išvystė homoseksualumą. Tai buvo vienas iš pirmųjų mokslinio nesąžiningumo pavyzdžių, kuris iki šiol persekioja šios srities tyrimus dėl didelės tokių tyrimų politikos. Kallman, dabar jau praradęs reputaciją, vėliau pavadino savo rezultatus “statistikos padirbimu”.

Grįžti į turinį

3. Bailey-Pillard (1991)
Tačiau susidomėjimas identiškais dvyniais išliko. Dėl tų pačių akivaizdžių priežasčių. Ar gali būti taip, kad yra genas, kuris palenkia vyrą homoseksualumo link, bet išoriniai faktoriai taip pat daro įtaką. Nors “atitikimo lygis” aišku negali būti 100%, kaip Kallman siūlė, bet ar gali būti, kad jis vis tiek yra daug aukštesnis, nei 2%-4% atsitiktinai pasirinktų porų, kuriuos būtų galima numanyti pagal tai, kad homoseksualai sudaro tokią procentinę dalį visų gyventojų tarpe.

Tuo tikslu buvo atlikti kiti tyrimai. Vienas iš jų buvo 1991 metais atliktas Michael Bailey iš Northwestern Universiteto ir Richard Pillard iš Bostono Univrsiteto tyrimas. Jų ataskaita (NUOR.5; psl 72-78) buvo visur labai išplatinta ir masinėse informacijos priemonėse ja vis dar remiasi homoseksualų lobistai (pateikdami ją lengvatikiams žmonėms). Pillard yra homoseksualas. Jų ataskaitoje (nuor.17) jie pateikė tokius rezultatus:

Dvyniai iš vieno kiaušinio (identiški dvyniai): 52% PC (29 iš 56 = 52%)
Dvyniai iš dviejų kiaušinių (neidentiški dvyniai): 22% PC (12 iš 54 = 22 %)
Broliai/seserys, kurie nėra dvyniai: 9% PC (13 iš 142 = 9%)
Įvaikinti broliai/seserys: 11% PC (6 iš 57 = 11%)

Bailey ir Pillard naudojo terminą PC (Probandwise Concordance atitikimas), kuris reiškia štai ką: Identiškiems dvyniams “52% PC” reiškia, kad 52% jų surastų identiškų dvynių turėjo tą patį polinkį į homoseksualumą, kaip ir jų broliai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad yra prasmės tvirtinti, kad yra “homo genas”. 52% identiškų dvynių reiškia, kad jei vienas iš identiškų dvynių yra homoseksualus, tada yra 52% tikimybė, kad jo brolis dvynys taip pat bus homoseksualus. Tai daug didesnis skaičius, nei 2-4%, kurių būtų galima tikėtis remiantis homoseksualų procentine dalimi gyventojų tarpe.

Tuo metu daugeliui tyrimo rezultatai atrodė kaip įrodymas, kad homoseksualumas (nors ne 100%) bent jau didele dalimi yra užprogramuotas genuose. Bet vienas faktas, kuris nebuvo žinomas žmonėms, bet gerai Pillard paslėptas, buvo tai, kad tiriamos dvynių poros buvo pasirinktos labai šališkai. Kiti vėlesni tyrimai nesugebėjo gauti tokių pačių rezultatų. Tada išaiškėjo, kad Baley ir Pillard užverbavo tyrime dalyvavusius žmones paduodami skelbimus gėjus palaikančiuose žurnaluose, tuo būdų atlikdami akivaizdžiai šališką atranką savo tyrimui.

Labai svarbu, kad suprastumėte to reikšmę. Gėjų bendrijai buvo svarbu įrodyti genetinę hipotezę dėl trijų priežasčių: 1) jeigu homoseksualumą apsprendžia genai, tada visuomenei nėra ko jaudintis, kai suaugę homoseksualūs vyrai patraukia į savo gretas jaunus paauglius ir 2) maždaug dešimt kartų didesnis vaikų tvirkinimo atvejų skaičius homoseksualų tarpe neprisidėtų prie vaikų nuteikimo tapti homoseksualais, jei tai jau yra įgimta ir 3) gėjų gyvenmo stilius taptu viešai priimtinas, kadangi tai ne jų pasirinkimas, bet jie tokiais jau gimė.

Grįžti į turinį

4. Bailey-Dunne-Martin (2000)
Rizikuodamas savo reputacija Bailey tęsė toliau su kitu tyrimu, bet nedalyvaujant Pillard. Šį kartą Bailey kartu su Dunne ir Martin ėmėsi visiškai naujo identiškų dvynių tyrimo. 2000m. kovą jie atspausdino savo atradimus “Asmenybės ir socialinės psichologijos žurnale” [nuor.17B] (ref.17B). Gavę duomenis iš Australijos “Dvynių rejestro” jie galėjo susisiekti su visais žinomais identiškais dvyniais Australijoje. Tai eliminavo šališką atranką ankstesniuose tyrimuose. Tyrime Bailey taip pat paaiškino “Probandwise Concordance” (“Tiriamų prototipų atitikimo”) reikšmę. Naujojo tyrimo rezultatai yra palyginti su pirmojo tyrimo rezultatais šioje lentelėje (iš NUOR.5 – psl.76) (REF.5):

 

Bailey & Pillard Vyrai

Bailey Co. Australijos vyrai

Bailey & Pillard Moterys

Bailey Australijos moterys

Identiški dvyniai

“29/56”
52% PC

3 iš 27
20% PC

“34/71”
48% PC

3 iš 22
24% P
C

Neidentiški dvyniai

“12/54”
22% PC

0 iš 16
0% PC

“6/37”
16% PC

1 iš 18
10% PC

Ne dvyniai broliai/seserys

“13/142”
9% PC

Nėra duomenų

“10/73”
14% PC

Nėra duomenų

Įvaikinti broliai/seserys

“6/57”
11% PC

Nėra duomenų

“2/35”
6% PC

Nėra duomenų

Pastebėkite labai skirtingus rezultatus (nešališkame) Australijos dvynių tyrime. Vyrų tarpe Bailey ir jo komanda dabar jau atrado, kad iš 27 identiškų dvynių vyrų porų, kuriose bent vienas buvo homoseksualas, tiktai 3-e buvo brolis-dvynys, kuris taip pat buvo homoseksualas. Kitais žodžiais: tiktai 3 iš 27 (arba 11,1%) homoseksualių vyrų turėjo brolį-dvynį, kuris taip pat buvo homoseksualus. Gauname tik 11% (=3/27) atitikimą. Tas 20% “Probandwise Concordance” pristatytas lentelėje apie Australijos vyrų tyrimą yra naujas Bailey, Dunne ir Martin skaičiavimo metodas, kai kiekviena atitinkanti pora priskaičiuojama du kartus ir skaitiklyje, ir vardiklyje. Todėl gaunasi 3+3=6 skaitiklyje ir 27+3=30 vardiklyje (6/30=20% pažymėtų kaip PC lentelėje). Tačiau norėdami tai palyginti su pirmuoju tyrimu, turime lyginti 29 iš 56 (52%) Bailey-Pillard tyrime su 3 iš 27 (11%) Bailey-Dunne-Martin tyrime.

Bet galutinėje analizėje mes norime palyginti 11% atitikimą Bailey-Dunne-Martin tyrime su homoseksualumo paplitimo lygiu bendrame gyventojų skaičiuje. 11% atitikimas jau nedaro prielaidos apie genetinę įtaką. Netgi jei ir 11% yra daugiau, nei vyrų homoseksualų dalis gyventojų tarpe, mes turime atsižvelgti į tai, kad identiški dvyniai paprastai yra panašiai auklėjami ir auga panašioje aplinkoje. Tie 11% (palyginus su 2%-4%) gali būti lengvai tuo paaiškinami. Bet kokiu atveju, šie Bailey-Dunne-Martin rezultatai teigia, kad nėra jokio pastebimo genetinio ryšio. Nepaisant šių naujų rezultatų šios temos aukštinimas ir supolitinimas masinėse informacijos priemonėse nepasibaigė. Mes gi be kita ko kalbame apie “gėjų genų mokslą” (juokingas mokslas) ir šiandieninėje visuomenėje “politinis korektiškumas” tapo svarbesnis nei moksliniai faktai.

Bailey-Dunne-Martin tyrimas nedvejojo demaskuoti ankstesnį falsifikuotą Bailey ir jo buvusio homoseksualus kolegos Pillard tyrimą. Savo atradimų išvadose jie rašo: “Tai rodo, kad ankstesnių tyrimų atitikimai buvo išpūsti, kadangi atitikimai buvo pagrįsti šališka atranka”. Jie toliau tesia: “Šie tyrimai nesuteikia statistiškai žymios paramos homoseksualios orientacijos genetinių faktorių svarbai.”

Taigi apibendrinant šis tyrimas, atliktas Bailey, Dunne ir Martin (be šališkos atrankos), ne tiktai nuneigia ankstesnį Bailey ir Pillard tyrimą, bet taip pat yra stiprus įrodymas, kad homoseksualumas nėra užkoduotas genuose.

Tai, žinoma, neatmeta galimybės (galbūt netgi tikimybės), kad kiti genai gali prisidėti prie polinkio į homoseksualumą išsivystymui vaikystėje. Pavyzdžiui, berniukai gimę su labai jautriu temperamentu gali kentėti labiau, nei dauguma berniukų dėl to, kad neatsakingas tėvas juos atstumia, ko pasekoje jie lengviau pasiduoda lyties sumaiščiai ir netgi Lyties Tapatybės sutrikimui (GID), kaip jau rašyta anksčiau. Analogiškai, berniukas su įgimtais genais, dėl kurių jis išauga labai aukštas turi didenį šansą tapti geru krepšinio žaidėju. Bet pirmiausiai jam reikia nuspręsti pradėti žaisti krepšinį.

Grįžti į turinį

5. Dar vienas suklastotas tyrimas (Hamer, Hu, Magnusson, Hu ir Pattatucci)
Dar prieš tai, kai Bailey-Dunne-Martin tyrimas atliktas 2000 metais demaskavo ankstesn
ius Kallman ir Bailey-Pillard darbus, buvo įvykdytas dar vienas suklastotas tyrimas. Bailey ir Bailey-Dunne-Martin identiškų dvynių tyrimai buvo vykdomi „netiesioginiu genetinių tyrimų“ būdu, bet 1993 metais atliktas tyrimas buvo vykdomas „tiesioginiu genetinių tyrimų“ būdu. Tais metais Hamer, Hu, Magnusson, Hu ir Pattatucci žurnale “Mokslas” atspausdino tiesioginių genetinių tyrimų rezultatus pavadintus „Ryšys tarp DNA žymių X chromosomoje ir vyrų seksualinės orientacijos“ (NUOR.1; psl 110-113 ir NUOR.5; psl 79-83). Šis tyrimas iš karto buvo išaukštintas masinės informacijos priemonėse, kaip „gėjų geno atradimas“ ir daugelis padarė išvadą, kad mokslas dabar jau „įrodė“, kad homoseksualumas yra paveldimas. Atsiminkite, kad tada buvo 1993 metai, t.y. 7 metai prieš Bailey ir jo komandos įvykdytą Australijos dvynių tyrimą, kuris priėjo išvados, kad nėra jokio gėjų geno.

Kaip vėliau paaiškėjo, Hamer ir jo komandos tyrimas buvo dar viena klastotė ir praėjus dviems metams tas pats žurnalas „Mokslas“ pranešė, kad Hamer buvo tardomas Sveikatos ir Aptarnavimo Paslaugų departamento „Tyrimų garbingumo ofiso“ dėl „šališkos savo atradimų ataskaitos“ (NUOR.1 psl. 113). Tačiau jokių fanfarų nesigirdėjo naujienų laidose, kai buvo pranešta apie šiuos kaltinimus. Todėl daug žmonių net ir šiandien įsivaizduoja, kad „gėjų genas“ yra atrastas ir kad todėl homoseksualumas yra paveldimas. Kadangi šis melas taip plačiai paplitęs, patyrinėkime iš arčiau Hamer ir jo komandos darbą.

Hamer ir jo komanda užverbavo 76 homoseksualių vyrų grupę iš AIDS gydymo programos. Jie visi sakė, kad turi bent vieną homoseksualų brolį ir daug homoseksualios orientacijos dėdžių iš mamos pusės, bet nedaug dėdžių iš tėvo pusės. Hamer‘io komanda iškėlė hipotezę, kad tai turi atsispindėti kokiame nors gene X chromosomoje. Kaip jūs tikriausiai žinote, vyrai gauna savo X chromosomą iš vienos iš dviejų mamos X chromosomų, o savo Y chromosomą iš savo tėvo. Kadangi mamos nebuvo homoseksualios, todėl buvo manoma, kad tiktai viena iš jos dviejų X chromosomų turėjo gėjų geną. Todėl paėmus visus gyventojus maždaug pusė visų berniukų turėtų turėti X chromosomą turinčią gėjų geną, o pusė – ne. Tačiau iš tiriamų 40 homoseksualių brolių porų, ne tiktai pusė (t.y. 20), bet visi 33 iš jų turėjo X chromosomą su skirtingu q28 genu, kuris nėra būdingas normaliam jų deriniui. Kadangi šis kiekis (33) buvo daug didesnis, nei spėtas 50%, jie darė prielaidą, kad būtent šis genas sąlygojo vyrų homoseksualią orientaciją. Tačiau buvo juk ir tos 7 poros homoseksualių vyrų, neturinčių šių „skirtingų“ genų.

Jei šie rezultatai būtų buvę tikri ir teisingi, ir todėl pasikartotų vėlesniuose tyrimuose, iš jų sekanti išvada vis tiek būtų apribota šiuo aspektu: Būtent toks chromosomų išsidėstymas nėra nei būtins, nei pakankama homoseksualumo sąlyga. Jis nėra būtinas, kadangi 7 iš 40 homoseksualių porų neturėjo to išsidėstymo. Ir jis nėra pakankamas, kadangi vėlesnis Hamer komandos tyrimas (įtraukiant turinčius tokią pačią kilmę nehomoseksualius brolius) parodė, kad kai kurie iš šių heteroseksualių brolių turėjo tokį patį q28 genų skirtumą. Toks genų skirtumas nėra priimtinas kaip „gėjų geno“ apibrėžimas. Tačiau (ir vėlgi tiktai jei tyrimas būtų sąžiningas) būtų galima tvirtinti, kad gali būti tam tikri kiti faktoriai susiję su būtent šiuo genų skirtumu, kurie yra susiję su kitais šeimos faktoriais ir sąlygoja didesnę tikimybę tapti homoseksualais. Pavyzdžiui, žmogus su šiuo genų skirtumu, gali genetiškai būti linkęs į nuotykių ieškojimą ar panašiai. Kas žino, kas tai galėtų būti?

Kaip neužilgo po to išaiškėjo, Hamer ir jo komandos tyrimas buvo dar vienas apgaulingas žaidimo su skaičiais pavyzdys. Praėjus trumpam laiko tarpui po Hamer ir jo komandos rezultatų atspausdinimo „Moksle“, tas pats žurnalas atspausdino mokslininkų iš Yale Columbia ir Luizianos valstijos universiteto paneigimą. Be kita ko jie ten rašė (NUOR.1 psl. 111-112):

Tyrimų rezultatai neatitinka jokio genetinio modelio. ...Joks iš šių skirtumų [homoseksualumo tarp dėdžių ir pusbrolių iš mamos ir iš tėvo pusės] nėra statistiškai svarbūs. ...Dėl mažos atrankos šie duomenys tik priiveda prie įvairių galimų genetinių ir aplinkos veiksnių hipotezių...“

Visų mokslų garantas yra tas, kad jeigu bandymas negali būti pakartotas (atkurtas), jis negali būti pavadintas ”atradimu” ar ”išradimu”. Kiti mokslininkai bandė atkurti Hamer ir jo komandos tyrimą, bet be rezultatų. Vienas didelis tyrimas buvo atliktas 1999 metais, jame dalyvavo 52 gėjų brolių poros. Komanda (Rice, Anderson, Risch ir Ebers) tikrino keturias skirtingas chromosomų atžymas toje pačioje genetinėje srityje, bet neatrado jokio ryšio su homoseksualia orientacija. Žurnale ”Mokslas” (284, 1999m. balandį) 666 puslapyje jie teigia: ”Neaišku, kodėl mūsų rezultatai taip prieštarauja pradiniam Hamer tyrimui. Kadangi mūsų tyrimas buvo didesnis, nei Hamer’io ir jo komandos, mes tikrai būtume aptikę tokio paties dydžio genetinį nukrypimą, kaip ir tame tyrime. Nepaisant to, mūsų duomenys nepatvirtina didelės įtakos geno egzistavimo, geno esančio pozicijoje Xq28, kuris įtakotų seksualinę orientaciją.” Sutrumpinimas “Xq28” apibrėžia geno poziciją q28 ant X chromosomos. Tyrinėtojų komanda šiam tyrimui skyrė daug laiko ir pastangų, ir jiems buvo mįsle, kodėl jų rezultatai ”taip prieštaravo Hamer tyrimui”. Kaip rašiau aukščiau, ”Tyrimų garbingumo ofisas” – esantis Sveikatos ir aptarnavimo paslaugų departamento filialu – vėliau užvedė bylą Hamer’iui dėl ”savo duomenų šališkos ataskaitos”. Dar vienas intelektualinio nesąžiningumo pavyzdys! Viskas tam, kad būtų toliau prastumti homoseksualų planai, kaip buvo anksčiau (1991) Kirk ir Madsen pasiūlyta (žr. Pirmas mitas įžangoje).

Po to, praėjus maždaug metams (2000m. kovą) pasirodė Bailey-Dunne-Martin tyrimas apie identiškus dvynius Australijoje (žr. aukščiau), kuris galutinai demaskavo visas hipotezes ir teorijas apie įmanomą ”gėjų geno” egzistavimą ir atrodo, kad ryžtingai užbaigė tolimesnę mokslinius ginčus šiuo klausimu. Tačiau tai nereiškia, kad šios temos pabrėžimas ir politizavimas masinės informacijos priemonėse tuo užsibaigė. Juk mes čia kalbame apie ”gėjų geno mokslą” (juokingas mokslas) ir šių dienų visuomenėje ”politinio korektiškumas” yra svarbesnis, nei moksliniai faktai. Kadangi klaidingi Hamer’io rezultatai masinės informacijos priemonėse vis dar plačiai propaguojami kaip tiesa ir kaip įrodymas, kad yra nustatytas genetinis homoseksualumo ryšys, aš patyrinėjau detaliau Hamer’io tyrimą. Tai jūs galite rasti šioje nuorodoje - (Nr.5); "Hamer tyrimo kritika”. Jei turite laiko ir pastangų pasikasinėti analizėje, jūs atrasite, apie kokį ”juokingą tyrimą” mes čia kalbame.

Grįžti į turinį

6. Bearman-Bruckner (2001)
Praėjus maždaug metams po to, kai Bailey-Dunne-Martin tyrimas demaskavo suklastotą Bailey-Pillard tyrimą, buvo dar viena mokslininkų grupė, kuri priėjo tų pačių išvadų. Mokslininkų komanda vadovaujama Bearman iš Kolumbijos universiteto ir Bruckner iš Yale universiteto ištyrė ne mažiau, nei 5552 brolių poras. Jų tyrime “Skirtingos lyties dvyniai ir paauglystės potraukis tai pačiai lyčiai”, atspausdintame 2001m. spalio mėnesį, jie tyrinėjo skirtingas teorijas ir faktorius siekdami sužinoti, kas gi sąlygoja homoseksualumą (socialiniai, hormoniniai, genetiniai ar vystymosi faktoriai). Jie apklausė dvynius, gimusius ir iš vieno, ir iš dviejų kiaušinių, tikrus brolius, netikrus brolius ir brolius neturinčius jokio kraujo ryšio. Jie taip pat tyrinėjo ir tos pačios, ir skirtingų lyčių dvynius iš dviejų kiaušinių. Jų rezultatas yra galutinis apibendrinantis įrodymas, kad genai nedaro jokios įtakos homoseksualumo vystymuisi. Vieno kiaušinio (identiškiems) dvyniams vyrų tarpe PC Tiriamų prototipų atitikimo lygis buvo 7,7%, kas pilnai atitinka Bailey-Dunne-Martin tyrimo 11% ir yra labai toli nuo 1991 m. suklastoto Bailey ir Pillard tyrimo 52%.
Ar tai būtų 11% ar 7%, tai vis tiek yra stiprus įrodymas, kad neegzistuoja joks pastebimas faktorius.

Ir Baerman, ir Bruckner (panašiai, kaip ir Bailey-Dunne-Martin savo ataskaitoje) taip atsiliepė apie Bailey-Pillard ataskaitą:
“Ankstesniuose tyrimuose buvo pateiktas žymiai didesnis atitikimas dvynių su homoseksualia orientacija. Mes manome, kad ankstesnis tyrimas didele dalimi yra neteisingas, kadangi buvo remiamasi atranka, kuri neatstovauja visos visuomenės, bet, pavyzdžiui, buvo paimta iš gėjų leidinių skaitytojų, taip pat buvo remiamasi netiesioginiais įrodymais.” Argi tai nėra mandagus būdas demaskuoti Bailey-Pillard darbą? Jie pavadino Bailey-Pillard juokingą mokslą “ankstesniu tyrimu”. Papildoma informacija apie Bearman-Bruckner ataskaitą yra (nuor.25).

Stebėtina, kad nepaisant daugybės Bailey-Pillard darbo demaskavim, homolobistai toliau juo remiasi. O pagrindinės masinės informacijos priemonės neturi jokio supratimo.

Grįžti į turinį

7. Simon LeVay (1991)

Įžanga
Tais pačiais metais, kai buvo atspausdintas suklastotas Bailey-Pillard tyrimas, Simon LeVay tyrimas taip pat susilaukė didelio dėmesio (Simon LeVay, Pogumburinės struktūros skirtumas tarp heteroseksualių ir homoseksualių vyrų, Mokslas 253 [1991]; 1034-37). Simon LeVay tyrimo santrauk
ą rasite (nuor.26). Diskusijas apie šį tyrimą rasite (NUOR.5) psl. 67-70.

LeVay yra dar vienas homoseksualus mokslininkas. Jis buvo neurobiologas Salk institute Kalifornijoje, kai jis pirmą kartą atspausdino savo tyrimų rezultatus. Jo atradimai 1991 metais per naktį padarė jį didele įžymybe. LeVay atrodė kaip labai simpatiškas ir aukštos kvalifikacijos mokslininkas, nors kai kurie kiti mokslininkai ir abejojo jo patikimumu. Pavyzdžiui, Joan Roughargen, Stanford’o universiteto profesorius rašė:
“LeVay yra jaunas akademikas, kuris niekada niekur negavo jokio pripažinimo ir kurio praeito tyrimo nebuvo įmanoma pakartoti. Nepaisant to, jo vardas pripažįstamas akademiniuose sluoksniuose, kaip rašytojo populiarinančio abejotiną mokslą. LeVay pasinaudojo šiuo abejotinai įgytu viešumu ir pasidarė rimtu gėjų klausimų braminu akademiniuose sluoksniuose.” Rougharden taip pat prieštaravo NAMBLA (Šiaurės Amerikos Vyrų Berniukų Meilės Asociacijos – pagrindinės organizacijos, skatinančios pedofiliją JAV) atstovų pakvietimui LeVAy atvykti ir skaityti paskaitą Stanford’o universitete.

Pats LeVay iš pat pradžių labai rūpinosi, prie kokių išvadų prives jo tyrimas. Kiti – ypatingai politiškai korektiškos masinės informacijos priemonės – garsiai pranešė, kad jo rezultatai yra įrodymas, kad dabar yra nustatytas ryšys tarp homoseksualumo ir genetinės ar hormoninės įgimtos struktūros. Mes taip pat primename, kad Scott Hersherger tyrinėjimų simpoziume buvo sakęs (žr. aukščiau):
„Viešosios nuomonės apklausos ir empiriniai tyrimai visada rodo, kad kaip žmonės priima kokius bruožus/išskirtinumus tiesiogiai priklauso nuo to, ar jie mano, kad to negalima pakeisti. Todėl kuo stipriau žmonės tikės, kad homoseksualumas ar seksualinė orientacija yra biologiniai atvejai, tuo lengviau jiems bus tai priimti.“

Suplanuoti nukrypimai?
Po savo ataskaitos ir šlovės 1991m., atrodo, kad LeVay prarado nuolankumą dėl savo atradimų svarbos. Jis iš santūraus ir rimto tyrinėtojo tapo homoseksualų aktyvistu. 1992m. jis nutraukė savo tyrimus Salk’e ir įkūrė Gėjų ir Lesbiečių Lavinimo Vakarų Holivudo Institutą.

LeVay taip pat yra pateikęs savo asmenines ir emocines priežastis, kodėl jis pirmoje eilėje pradėjo savo tyrimus. Viename interviu jis yra pasakęs:

" ‘Aš žinojau, kad esu gėjus nuo 13 metų amžiaus,’ jis sako ir jo įdegęs veidas išsišiepia. ‘Kaip gėjus aš buvau motyvuotas atlikti šį darbą. Jeigu aš nebūčiau to ėmęsis, niekas kitas nebūtų skubėjęs tai padaryti. Ir kaip mokslininkas, aš žinojau, kad sugebėsiu atlikti tokį tyrimą….. Kas galutinai pakeitė šio tyrimo kryptį buvo gili asmeninė krizė. 1990 metais LeVay partneris, Richard, greitosios pagalbos gydytojas, mirė po ketverių metų kovos su AIDS. ‘Richard ir aš praleidome kartu 21 metus,’ jis prisimena, savo žodžiais prikeldamas atsiminimus. ‘Prižiūrėdamas jį, aš nusprendžiau, kad noriu pakeisti savo gyvenimą. Jūs suprantate, kad gyvenimas yra trumpas ir kad jums reikia atsirinkti, kas yra svarbu, o kas ne. Man emociškai reikėjo padaryti kažką asmeniško, kažką susijusio su mano gėjaus identitetu’”.

Viename interviu su Newsweek LeVay pasakė, kad po jo mylimojo mirties, jis apsisprendė atrasti genetinę homoseksualumo priežastį arba palikti mokslą visiems laikams. Be to jis prisipažino, kad norėjo apšviesti visuomenę apie homoseksualizmą, pakeičiant jos teisinį ir religinį požiūrį į šį reiškinį. Vien tik tai nėra įrodymas tyčinio nesąžiningumo. Tačiau jo tyrimą vargu ar galima pavadinti nešališku. Bet išlieka klausimas: ar jis paliko savo postą kaip mokslininkas Salk institute todėl, kad negalėjo “atrasti genetinės homoseksualumo priežasties.”

Dar viename interviu jis remiasi dabar jau blogos reputacijos ir suklastotais Bailey-Pillard bei Hamer ir jo komandos tyrimais (žr. 6 ir 8 skyrius aukščiau). Štai kaip jis rašo “Discover” žurnale 1994m. kovo mėnesio numeryje (pavadinimas: “Seksas ir smegenys”) [mano pabrėžimai]:

“Iš tiesų LeVay jau seniai įtarė, kad homoseksualumas vystosi šeimose ir yra paveldimas – tas įtarimas sustiprėjo po nesenų paralelių tyrimų, atliktų psichologo Michael Bailey iš Northwestern universiteto ir psichiatro Richard Pillard iš Bostono universiteto. Tyrimai parodė, kad identiški dvyniai – kurie turi tokius pačius genus – turi dvigubai didesnę tikimybę tapti gėjais ar lesbiečiais, negu neidentiški dvyniai, kurie turi tik pusę tokių pačių genų. Jie taip pat turi penkis kartus didesnę tikimybę tapti gėjais, nei įvaikinti broliai, kurie taip pat auklėjami, bet neturi tų pačių genų. ‘Tai aiškiai liudija, kad genetika daro žymią įtaką šiuo klausimu,’ sako LeVay. Pajuokaudamas jis pateikia trumpą šeimyninį savo ir savo keturių brolių pavyzdį: “Du su puse iš mūsų yra gėjai,” sako jis. (Vienas broils yra biseksualus.) ‘Žinote, mano tėvui niekada nepatiko, kad aš esu gėjus. Jis to nepripažįsta. Kadangi visi vaikai iš jo antros santuokos yra nenukrypę, todėl jis tvirtina, kad mes tai paveldėjome iš mamos pusės.”

interviu tęsia:
“Nepalankiai nusiteikęs LeVay tėvas gali būti pateisintas. Praėjusį liepos mėnesį, Dean Hamer komanda Nacionaliniame Sveikatos Institute aptiko vietą gėjų brolių X chromosomoje, kuri galėtų turėti gėjų geną ar genus; be kita ko X chromosoma visada yra mamos genetinis indėlis į savo sūnus. Tik kaip genas toje srityje gali padaryti žmogų gėjumi išlieka spėlionėmis: galbūt jis paveikia, kaip formuojasi su seksu susiję pogumburio struktūros. Kalbant apie seksualinį potraukį ir elgesį, LeVay įtaria, kad žmonės pagrinde yra formuojami įsčiose. ‘Kažkas skirtingo vyksta, kai formuojasi gėjaus smegenys fetal gyvenime’, sako jis. ‘Jei aš norėčiau investuoti savo pinigus, aš juos investuočiau į sekso hormonų ir smegenų sąveiką. Gali egzistuoti genetiniai skirtumai, kaip gemalo smegenų ląstelių receptoriai reaguoja į sekso hormonus tokius, kaip testosteronas.’ "

Visada nemalonu abejoti dėl homoseksualaus mokslininko sąžiningumo ir garbingumo, tačiau kaip mes jau anksčiau matėme (pvz Bailey-Pillard, Kallman, Hamer ir jo komandos darbuose) tai yra būtina. Ypatingai dabartiniu LeVay atveju, kai jis tapo kaip ir didžiulis aktyvistas.
Pirmasis naujo mokslinio atradimo ar išradimo kriterijus yra tas, kad jį galima atgaminti (pakartoti). Su antrašte ”Vėl pasirodę gėjų genai” prestižinis ”Amerikos Mokslinis Žurnalas” (Scientific American Magazine) 1995 m. lapkričio numeryje (26 psl.) parašė [mano pabrėžimai]:
“Per paskutinius metus du tyrimai atspausdinti ”Moksle” atrodė, kad pateikė dramatiškus įrodymus, kad vyrai homoseksualai turi biologinius to pamatus. 1991m. Simon LeVay tuo metu Salk’o Biologinių Studijų Institute San Diege pranešė, kad atrado nedidelius, bet reikšmingus skirtumus tarp homoseksualių ir heteroseksualių vyrų smegenų. Praėjus dvejiems metams Dean H. Hamer vadovaujama grupė Nacionaliniame Vėžio Institute atrado ryšius tarp vyrų homoseksualumo ir X chromosomos geno, kuris paveldimas tik iš mamos. Abu pranešimai atsidūrė pirmuosiuose puslapiuose visame pasaulyje. LeVay ir Hamer dalyvavo televizijos programose ir parašė knygas. Jie taip pat bendrai parašė straipsnį atspausdintą šiame žurnale 1994m. gegužės mėnesį. Tačiau LeVay atradimai vis dar turi būti pakartoti kito mokslininko. Hamer atveju, yra vienas tyrimas, kuris prieštarauja jo rezultatams. Dar blogiau, jis buvo apkaltintas už tyrimų etiketo pažeidimus ir dabar jo byla yra tiriama Federalinėje Tyrimų Garbingumo Tarnyboje.”

Tyrimo apžvalga
Nepaisant to homoseksualų bendruomenė ir populiarios masinės informacijos priemonės toliau cituoja LeVay tyrimą. Todėl patyrinėkime jį ir mes:

LeVay tyrimas ir hipotezės galima sakyti įeina į “Suaugusių žmonių hormoninių hipotezių” sritį ( ar galbūt Priešgimdyvinių hormoninių hipotezių), kuri – kaip pažymėta aukščiau – yra viena iš trijų “Biologinių hipotezių” sričių, o “Aplinkos hipotezės” yra visiškai skirtinga sritis. [Kitos dvi Biologinių hipotezių šakos yra Genetinės hipotezės (tiesioginės ir netiesioginės) ir Priešgimdyvinės harmoninės hipotezės (žr. 8 skyrių žemiau)].

LeVay tyrinėjo pogumburinę sritį smegenyse, vadinamą Tarpiniu priešakinio pogumburio branduoliu arba anglišku sutrumpinimu INAH. Yra keturios tokios sritys (INAH1-4). Jis teigė, kad savo tyrimu jis atrado, kad INAH3 buvo mažesnė pas homoseksualus vyrus ir moteris, nei pas heteroseksualius vyrus. Jis ištyrė smegenis 35 ligonių vyrų ir 6 moterų. Jis atskyrė 19 homoseksualių vyrų, kadangi jų gydytojai buvo tai pažymėję jų ligos žurnaluose. Jis laikė likusius 16 vyrų heteroseksualais, nes nebuvo tokio pažymėjimo jų ligos žurnaluose, nors ir 6 iš šių 16 mirė nuo AIDS, lygiai taip pat, kaip ir visi 19, kurie turėjo tą atžymą savo žurnaluose. Taip kad jau šis suskirstymas iš pat pradžių pradeda kelti abejones.

Tačiau vis tiek, padarykime prielaidą, kad Simon LeVay atradimai (apie vidutiniškai mažesnes susirgusių homoseksualių vyrų INAH3 smegenų sritis) yra teisingi. Prie kokių išvadų veda šis atradimas? Aišku, yra didelis skirtumas tarp atradimų ir išvadų.

Tyrimo išvados
Išvados, kurių laikėsi homolobistai – ir pasiruošusios viską priimti lengvatikės ir politiškai korektiškos masinės informacijos priemonės – yra dvi. Pirmiausiai, kad seksualinė žmogaus orientacija yra iš tiesų susijusi su INAH3 dydžiu ir kad dydžio skirtumas jau egzistavo gimimo metu ir ne tik pas sergančius homoseksualius vyrus. Jau čia mes susiduriame su hipotetinėmis prielaidomis, kurios nėra kol kas įrodytos. Yra trys rimti klausimai apie šias hipotetines išvadas, pirmasis jų atvirai joms prieštarauja.

1. Hipotesė prieštarauja ir Bailey-Dunne-Martin (žr. 4 skyrių aukščiau), ir Bearman-Bruckner (žr. 6 skyrių aukščiau) atradimams. Atsiminkime, kad Bailey-Dunne-Martin tyrimas buvo atliktas vien su dideliu skaičiumi dvynių iš vieno kiaušinio (t.y. identiškais dvyniais). Tokie dvyniai labiau nei bet kurie kiti vaikai turėtų turėti labai panašias ir genetines, ir hormonines charakteristikas nėštumo metu. Tačiau tyrimų komandos – abejos paneigdamos dabar jau liūdnai pagarsėjusį Bailey-Pillard tyrimą – priėjo išvados, kad identiškų dvynių tarpe nėra statistiškai žymaus ryšio tarp jų homoseksualumo.

2. Mes žinome, kad nuo žmogaus gimimo iki mirties jo smegenyse vyksta žymūs pokyčiai. Pavyzdžiui, NIH (Nacionalinio Sveikatos Instituto) tyrimuose buvo atrasta, kad žmonių, kurie pradėjo skaityti Brailio raštą po to, kai apako, smegenų dalis, dalyvaujanti “skaitymo piršto” valdyme, išaugo. Taip pat, gerai žinoma, kad tiems berniukams, kurie turi Lyties Tapatybės Sutrikimą (GID, žr aukščiau) ir kurie pagrinde žaidžia su mergaitėmis, dažnai išsivysto moteriškas balsas bei kiti moteriški bruožai. Kitais žodžiais: Tam tikru mastu smegenų vystymasis yra įtakojamas mūsų elgesio ir su kuo mes save tapatiname, kai augame.

3. INAH3 dydžio skirtumas gali būti susijęs su kažkuo, kas gali padidinti galimybę (polinkį) tapti homoseksualiu, bet neapsprendžia tokios pasekmės. Pavyzdžiui, berniukai gali gimti su genais, dėl kurių jie auga arba grakštūs, arba raumeningi. Ir tėvui gali būti lengviau bendrauti su sūnumi, kuris yra raumeningas ir todėl pasiekia geresnių rezultatų populiariose sporto šakose (ledo ritulyje, futbole ir t.t.), kurios ir jam patinka, negu su sūnumi, kuris yra grakštus ir kuriam geriau sekasi, pavyzdžiui, balete ar dailiajame čiuožime. Čia taip pat, kaip ir būti gimusiam su genais, kurie sąlygoja aukštą ūgį. Toks berniukas turi geresnes sąlygas pasiekti geresnių rezultatų krepšinyje, nei mažesnis berniukas. Tačiau aukštas berniukas negali pasiekti gerų rezultatų krepšinyje tol, kol jis nepradės žaisti krepšinio. Lygiai taip pat berniukas gali būti nuteiktas tapti homoseksualiu dėl tos aplinkos, kurioje jis išauga (nėra gero vyro pavyzdžio, RFSL verbavimas ir t.t.).

(Gerai žinoma, kad tarp dailiojo čiuožimo vyrų profesionalų yra daug didesnis homoseksualų skaičius, nei bendrai jų dalis gyventojų tarpe. Kažkas apytikriai paskaičiavo, kad jie sudaro 50% visų dailiojo čiuožimo vyrų. Todėl kai pirmą kartą užėjo AIDS banga, labai sumažejo vyrų dailiajame čiuožime.
Todėl, jei sūnus turi talentą ir susidomėjimą šioje srityje, geras tėvas turėtų pats, o ne sūnaus mama, nuvežti sūnų į dailiojo čiuožimo treniruotes ir palaikyti jį per varžybas bei leisti jam praleisti laiką kartu su berniukais, kad jis taptų “vienu iš berniukų”. Berniukas tada greičiausiai bus prisirišęs prie savo tėvo, kas tuo pačiu metu jam augant “apsaugos” jo sūnų nuo homoseksualumo.)

Be to reikia pridėti, kad netgi jei ir INAH3 vidurkiai skyrėsi pas homoseksualius ir heteroseksualius vyrus, rezultatų tarpe buvo ir tokių atvejų, kur INAH3 pas homoseksualius vyrus buvo net didesnės (o ne mažesnės), nei vidutinis dydis pas heteroseksualius vyrus. Vienu atveju homoseksualaus vyro INAH3 buvo didesnė už visų išskyrus vieną iš tų 16 heteroseksualių vyrų, kurie dalyvavo tyrime. Tai prieštarauja LeVay hipotezei.

Moksliniais terminais štai kaip tai buvo išreikšta “Discover” 1994m. gegužės mėnesio numeryje [mano pabrėžimai:
“Anne Fausto-Sterling, genų vystymosi specialistė Brown universitete ir viena iš pagrindinių LeVay akademinių kritikų, buvo tų mokslininkų tarpe, kuriems kėlė abejonių, kaip jis aiškino savo duomenis. “Jis skelbė, kad yra didelis šių smegenų branduolių dydžių skirtumas pas gėjus ir heteroseksualius vyrus,” teigė ji, “tačiau buvo taip pat didelis skaičius heteroseksualių ir gėjų vyrų, kurių branduolių dydis buvo toks pats. Ką jis iš tiesų atrado yra skirtingas pasiskirstymas, kurio viename gale yra tie, kurių branduoliai yra didesni nei vidurkis, kitame gale yra mažesni nei vidurkis, o didžioji dauguma yra šios skalės viduryje. Netgi jei galime pasakyti, kad dauguma žmonių viename gale buvo heteroseksualūs, o kitame gale gėjai, tai labai mažai pasako apie tą daugumą, kuri yra viduryje ir kuri turi tokius pačius branduolių dydžius. Jeigu LeVay paimtų kokį branduolį iš vidurio, jis negalėtų pasakyti, ar tai heteroseksualaus, ar homoseksualaus vyro.”

Jūs galite atrasti tam tikrų LeVay tyrimų kritikų santraukas (nuor.26) po LeVay atradimų apžvalgos.

Tyčinis LeVay tyrimų neteisingas vertinimas masinėse informacijos priemonėse yra dar vienas pavyzdys, kaip homoseksualumo platinimas atmeta bet kokius objektyvumo ir sąžiningumo reikalavimus. Jie ieško adatos vandenyne, bet niekada jos neras. Aš labai rekomenduoju Jeffrey Satinover (“Ieškant adatos vandenyne”) 4 skyrių (NUOR.1).

Grįžti į turinį

8. Priešgimdyminių hormonų hipotezės
Ar gali gemalo aplinka motinos įsčiose taip įtakoti dar negimusį kūdikį – nors užsimezgusį kaip “hetesoseksualų” – kad kūdikis taip formuojasi nėštumo metu, kad gimus jam jau nulemta tapti homoseksualiu? Šioje srityje buvo spekuliuojama įvairiausiomis nuomonėmis. Literatūroje pilna pavyzdžių, kai tariami kai kurių mokslininkų atradimai negalėjo būti patvirtinti ar pakartoti kitų mokslininkų. Kartais nebuvo įmanoma nei patikrinti, nei atmesti rezultatų, nes nebuvo galima atkurti pradinių tyrimo sąlygų.

Pavyzdžiui Dorner tyrime (NUOR.5; psl.66) apie pokarinę Vokietiją buvo nustatyta, kad vyrų homoseksualų buvo truputį daugiau, nei buvo tikėtasi. Buvo manoma, kad to priežastimi galėjo būti neįprasti “hormoniniai svyravimai” jų motinų įsčiose dėl siaubingų aplinkybių 2 Pasaulinio karo gale. Bet toks fenomenas galėjo taip pat būti įtakotas fakto, kad po karo tiek daug berniukų augo be tėvo savo gyvenime ir todėl juos ištiko lyties tapatybės sutrikimas (psichologinis/aplinkos įtakos pasireiškimas). Atkreipkite dėmesį, kiek tokiuose tyrimuose paprasčiausių spėlionių! Nėra jokios priežasties, kodėl stresas motinos įsčiose įtakotų homoseksualumą. Tai tas pat, kaip ir sakyti, kad jeigu vokiečiai berniukai žaidė krepšinį dažniau ir geriau, vadinasi stresas motinos įsčiose sąlygojo geresnius krepšinio sugebėjimus jų atžalose.

Kartais tai visiškai juokinga. Kitas tyrimas iš “priešgimdyminių hormonų hipotezių” srities buvo atliktas ir neseniai atspausdintas Anthony Bogaert iš Brock Universiteto Kanadoje. Jis siūlė, kad vienas iš septynių homoseksualių vyrų (kalbant statistiškai) tapo homoseksualu todėl, kad mama anksčiau jau buvo turėjusi kitus berniukus. Ir už kiekvieną vyresnį biologinį brolį homoseksualumo tikimybė jaunesniajam broliui turėjo padidėti trečdaliu.

Grupės su “vyresniais biologiniais broliais” rezultatai turėjo statistinę “beta-vertę” su žemiausia silpna 0,03 riba (jei vertė būtų nulis arba neigiama, tada nebūtų visiškai jokios statistinės reikšmės). Tačiau šis tyrimas stebėtinai garsiai buvo išplatintas per pagrindines masines informacijos priemones. Viename paramos laiške homošalininkai citavo šį tyrimą, kaip užtvirtinimą, kad “apie 1 milijonas amerikiečių arba jau yra homoseksualais šiandieną arba taps jais užaugę, nes jų mamos turėjo berniukų prieš jiems gimstant.” Tuo pačiu metu nieko nesakoma apie tai, kad tėvas turintis vyresnius sūnus yra labiau linkęs pamiršti vystyti savo jauniausiojo sūnaus seksualinį identitetą. Aišku, turint daug vaikų tėvui tai sunkiau padaryti.

Be to aš neseniai perskaičiau naujo Bogaert tyrimo apžvalgą Los Angeles Times, kuriame buvo ir šis teiginys: “Identiški dvyniai turi tą pačią DNA ir jei vienas iš dvynių yra homoseksualus, kitas dvynys taip pat yra homoseksualus 52% visų atvejų pagal tyrimus atliktus 1991m. Tarp neidentiškų dvynių dažnumas nukrenta iki 22%, o tarp brolių iki 9%.” Šie skaičiai aišku yra paimti iš Bailey-Pillard tyrimo atlikto 1991m. (žr. nr.3 aukščiau), tyrimo, kuris taip kruopščiai buvo paneigtas vėliau sekusių tyrimų (žr. nr. 4 ir 6 aukščiau). Aš tiesiog negaliu patikėti, kad tokia klaidinga informacija pateikiama masinėse informacijos priemonėse netyčia. Tai sąmoningas faktų ignoravimas tam, kad viskas būtų politiškai korektiška.

Grįžti į turinį

9. Dabartinių homoseksualių ”tyrimų” kryptys
Jau keletą metų didelė dalis taip vadinamų “tyrimų” apie homoseksualumą ieško atsakymo į klausimą, kokie tėvai – homoseksualūs ar heteroseksualūs – labiau tinka našlaičių vaikų įvaikinimui. Kuri alternatyva iš tiesų yra geriausia vaikam? Labai daug šių tyrimų yra vykdomi pagal homolobistų politinius planus, kad jie būtų pripažinti tinkamais tėvais. Į tyrimus, aišku, yra įtrauktas ir faktas, kad tarp homoseksualių vyrų yra daug didesnis pedofilijos atvejų dažnumas (žr 1 Mitą, nr.4 aukščiau).

(NUOR.3)– psl. 95-120 (Ar homoseksualūs tėvai kelia grėsmę vaikams?) pateikta išsami diskusija bei už homoseksualius tėvus pasisakančių žmonių planų demaskavimas

(NUOR.6)Be pagrindo: Ko tyrimai nepasako mums apie tos pačios lyties tėvystę” yra 49 skirtingų tyrimų ataskaitų ir jų trūkumų sistematinė (pranešimas po pranešimo) analizė ir paneigimas. Šios knygos autoriai yra Robert Lerner ir Althea Nagai, abu yra mokslo daktarai iš Čikagos universiteto. Visuose 49 tyrimuose jie atskleidė trūkumus vienoje ar keliose iš šių sričių:

1. Neaiškios hipotezės ir tyrimo planas
2. Palyginimo grupių arba nebuvo, arba jos buvo neproporcingos
3. Pačių susigalvotos, nepatikimos ir nepagrįstos matavimo priemonės
4. Atranka buvo ne atsitiktinė, tyrimo dalyviai užverbuodavo naujus dalyvius
5. Atranka buvo per maža, kad suteiktų reikšmingus rezultatus
6. Statistinės analizės arba nėra, arba ji nepatikima

Pagrindinė problema su tokios rūšies tyrimais yra ta, kad homoseksualūs tėvai yra naujas fenomenas. Todėl nėra tinkamo dydžio atrankos. Ir homoseksualių tėvų tėvystės laiko tarpas vis dar yra labai trumpas, todėl patikimos statistikos kol kas nėra.

Tačiau svarbiau, negu patys tyrimai yra kaip “rezultatai” yra pristatomi masinės informacijos priemonėse. Nes viešoji nuomonė priklauso nuo to, kaip tai pristatoma. Taip dažnai straipsnio rašytojas laikraštyje – arba reporteris imdamas interviu iš “eksperto” – įperša savo nuomonę per savo straipsnio toną ar pasirinkdamas žmones savo interviu. Rūpestingai pasirinkdami citatas ir kaip tyrimo rezultatai yra pristatomi “objektyvūs” reporteriai stipriai prisideda prie viešosios nuomonės formavimo šiuo – mūsų mažiesiems vaikams – tokiu ypatingai svarbiu klausimu.

Lerner ir Nagai (knygos autoriai) ištyrė laikraščių straipsnius apie homoseksualius tėvus nuo 1979 iki 1999 metų. Jie atrado, kad didžioji dauguma straipsnių apskritai tvirtindavo, kad visi iki šiol įvykdyti moksliniai tyrimai demonstruoja, kad vaikai auginami homoseksualių tėvų niekuo nesiskiria nuo vaikų augančių su heteroseksualiais tėvais. Ir tai dažnai tvirtinama nenurodant jokio konkretaus tyrimo. Teigiamas tendencingumas, kuriuo masinės informacijos priemonės priima tokius iškraipytus tyrimus, labai stipriai sumažino viešosios nuomonės pasipriešinimą leodimui homoseksualiems tėvams įsivaikinti našlaičius vaikus. Didžiulės tragedijos šiems vaikams – dažnai jau emocionaliai sužeistiems – negalima nuvertinti.

Grįžti į turinį