Svarbiausia – jūsų vaiko
ateitis |
|||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||||
MITŲ
APIE SEKSUALINĘ Jei jūs nesate švedas arba negyvenate Švedijoje, paspauskit čia, kad sužinotumėte, kaip gimė ši svetainė. Aš tikiuosi, kad žemiau pateikta informacija, nors ir pateikta atvirai, bet neužgaus nei vieno. Rūpestis mūsų vaikų ir anūkų ateitimi verčia mane iškelti tą tiesą, kurią aš pažinau. ĮSPĖJIMAS! 1. Tai pavyzdys to, su kuo mes švedai turime taikstytis ir apmokėti iš savo mokesčių. Tai įspėjamasis pavyzdys to, kas gali ištikti tautą, kai palankiai priimama šėlstantis ištvirkavimas. 2. Tikslas yra parodyti tėvams, kuriems tai aktualu, tą gyvenimo stilių, nuo kurio jie turėtų iš tiesų pasistengti apsaugoti savo vaikus. 3. Šiuo klausimu užsiimantiems sveikatos pareigūnams čia iliustruojama, kodėl nauja rimta seksualiniu keliu plintanti epidemija gali kilti bet kuriuo metu. Kaip jūs čia pamatysite ir suprasite įvairios analinių santykių formos – kuriomis užsiiminėja du trečdaliai vyrų homoseksualų – stipriai paveikia visuomenės sveikatą. Nepamirškite, kad ištvirkęs gyvenimo būdas – kurį taip garsiai ir be jokio gėdos jausmo aukština RFSL ne tik savo svetainėje, bet ir savo platinamuose bukletuose – yra įtrauktas į mūsų valstybinių mokyklų programą. Kaip jūs pamatysite, ten pilna ištvirkimo ir nešvankumo. Daugumai žmonių RFSL medžiaga be abejo yra pasibjaurėtina ir atstumianti. Tačiau su mumis esantiems lengvai pažeidžiamiems vaikams, dauguma kurių jau grumiasi su lyties identifikacijos problemomis, kai jie grįžta iš mokyklos namo ir apsilanko RFSL svetainę, pornografinio pobūdžio medžiagos ten per akis. Tačiau, jei jūs norite išvengti visų tokių nuorodų į RFSL medžiagą, jus apie tai įspės daugybė įspėjamųjų ženklų. Paskutinės naujienos: Vienas iš programos punktų praėjusią vasarą vykusiame Pride festivalyje Stockholme buvo daugumos mūsų šalies politinių partijų lyderių debatas. Viena iš labiausiai RFSL dominančių temų, bet visai neaktuali tema didžiąjai daugumai švedų buvo klausimas, ar jauni berniukai turėtų segėti mergaitiškus sijonus, kai jie pradeda lankyti ikimokyklines įstaigas ar pradines mokyklas. Neatsitiktinai tokia tema, kuri kitoje vietoje būtų kvailas klausimas partijos lyderių diskusijoms, yra labai jautri RFSL. Kadangi homoseksualų bendruomenė labai gerai žino, kad paprastai homoseksualiu tampama dėl lyties painiavos ankstyvame amžiuje. Įvedus tokią programą žemesnėse mokyklos klasėse, lengvai pažeidžami berniukai gali vieną dieną patys tapti homoseksualais ir toliau plėsti homoseksualų lobistų eiles ir taip dar padidindami valdžios, pinigų ir įtakos augimą. Daugiau apie tokią lyčių painiavą (daugumos homoseksualumo pradžią) galite paskaityti žemiau Antrame mite. Įžanga Dar kartą, prašau atsiminti: Čia ne jums, jeigu jūs jau pasirinkote homoseksualią orientaciją. Išnaša: Antrai homofobijos grupei priklauso tie, kurie bijo ar jaučia homomafijos/homolobistų grasinimus. Grėsmė gali būti skirting rūšių. Kai kurie bijo, nes homomafija fiziškai grasina jiems ir jų šeimoms, kaip matysime iš pavyzdžių. Kiti bijo neprievartinio pobūdžio grasinimų. Tai gali būti religinių bendruomenių baimė, kad išnyks finansinė vyriausybės parama (jeigu jos neįsileis gėjų į bendruomenės narių ir dvasininkų tarpą), ką taip pat pamatysim. Arba tai gali būti verslininkai bijantys prarasti savo klientus dėl homomafijos gasdinimų. Arba tai gali būti įvairių gyvenimo sričių profesionalai, kurie nenori, kad homoseksualus palaikančios grupės ar masinės informacijos priemonės juos apšauktų homofobais. Dauguma homofobų priklausančių pirmai grupei paprastai priklauso ir antrai homofobų grupei, kadangi jie bijo nemalonumų, kurių susilauktų jeigu viešai pareikštų savo nuomonę. (Žmonės, kurie nėra pirmos rūšies homofobais, yra vadinami homofilais ir kaip tokie niekada nėra antros rūšies homofobais, kadangi jie niekada nėra homomafijos nei gasdinami, nei bauginami.) Žmonės esantys abiejų rūšių homofobais (jų yra daug mažesnis skaičius) yra tie, kurie ir rūpinasi, kokią įtaką daro homoseksualų veikla mūsų vaikams, ir taip pat rūpinasi savo saugumu ir/arba karjera ar verslu, kadangi jie išdrįsta viešai oponuoti. Aišku yra visokių variantų tarp įvairių rūšių homofobų ar homofilų.
1. Kokia seksualinė orientacija labiausiai pageidautina jūsų vaikui ar anūkui? Neturėdami teisingos informacijos apie homoseksualinį gyvenimo stilių ir su juo susijusių pinklių, jūs negalėsite nuspręsti, kokiu mąstu jūs norite paremti vienos iš šių dviejų orientacijų (homo ar hetero) išsivystymą. 2. Kaip jūs vaiko formavimosi metais galite padėti pamatą seksualinei orientacijai, kurią jis pasirinktų, kai prasidės seksualinis brendimas? 3. Ar vaikas gimsta homoseksualus ar heteroseksualus? Ar tai užprogramuota genuose? Įžanga ir trys dalys (mitai) yra padalinti į šiuos skyrius (paspausdami ant kiekvienos dalies ar skyriaus, jūs iš karto pateksite į tą temą): Įžanga Antras mitas: Neįmanoma paveikti vaiko seksualinės orientacijos pasirinkimo, kai prasideda seksualinis brendimas. 1. Įtikinami rezultatai iš išsamių studijų yra nuslepiami homolobistų. Trečias
mitas: Seksualinė orientacija yra paveldima. Ją apsprendžia genai. Įžanga Nuorodos: 1 tipas. Norėdamas per daug neišplėsti pagrindinės tyrimo dalies, dalį paruošiamos informacijos aš patalpinau nuorodose, kurios yra kairėje pusėje esančiame meniu. Kai tik jūs matote pabrėžtą numerį (pvz: Nr.1), paspausdami ant jo arba nueidami į kairiąją puslapio pusę ir paspausdami tenai ant to paties skaičiaus, galite gauti papildomos informacijos tuo klausimu. 2 tipas. Rašydamas šį darbą rėmiausi medžiaga iš keleto knygų. Nuorodos į šias knygas pateikiamos kaip “NUOR.” (didžiosiomis raidėmis) ir jos numeris, paskui knygos puslapio numeris, kur jūs galite susirasti tą informaciją. Dauguma šių knygų savo ruožtu turi daug savo nuorodų. 3 tipas. Nuorodos į kai kurią šaltinių medžiagą, kuri mano nuomone yra ypatingai svarbi, yra pažymėtos ”nuor.” (mažosiomis raidėmis) ir jos numeris. Aš naudojau tokio tipo nuorodas ir remdamasis kai kuriomis internetinėmis svetainėmis. Kai kurios iš šių nuorodų, ypatingai kalbant apie RFSL internetinius puslapius, turi įprotį dingti iš tinklo, kai tik pradedamas kritikuoti jų sensacingas turinys. Todėl aš nežinau, ar tam tikra nuoroda yra aktuali (t.y. galima nueiti į ją), ir todėl aš “užšaldžiau” tuos puslapius jums. Medžiaga, kurią aš naudojau, buvo prieinama internete 2007m. kovo mėnesį. Visos šio tipo nuorodos (3-io tipo) jus tiesiai perkels į tas svetaines, jeigu jūs paspausite ant nuorodos numerio. Visų trijų nuorodų tipų (“Nr”, “NUOR” ir “ref”) sąrašą galite surasti paspaudę ant nuorodos esančios kairės puslapio pusės meniu apačioje. Nemokama literatūra Visa nemokama literatūra yra anglų kalba. Bet kurią medžiagą, kurios negalime jums išsiųsti nemokamai, galite nusipirkti (pavyzdžiui) www.amazon.com. Kontaktai Ron Linden Turnė po Švediją Atnaujintos žinios: Turnė įvyko 2005m, bet nebuvo užbaigta dėl pastovių homomafijos grasinimų mūsų šalyje. Norėdami daugiau sužinoti apie turnė paspauskite viršutinio meniu eilutėje esančią nuorodą pavadintą “Homolobizmas ar homomafija?” Pradėkime dabar nuo Pirmo Mito. Pirmas Mitas: Heteroseksualus ir homoseksualus gyvenimo būdas yra vienodai pageidautinas Kodėl svarbu, kad mes atkreiptume dėmesį į dominuojančius homoseksualų veiksmus? Savo knygoje “Po baliaus: Kaip Amerika nugalės savo gėjų baimę 90-aisiais” (New York Penguin, 1989) – kuri faktiškai tapo gėjų veiksmų biblija – marketingo genijai Kirk ir Madsen rašo (146 psl.): “Kai tu labai išsiskiri ir dėl to žmonės tavęs nekenčia, tau reikia padaryti štai kaip: pirmiausiai įkišk savo koją į tarpdurį, būdamas kuo įmanoma panašesnis į juos; ir tik tada – kai jie galiausiai pripažins vieną mažą skirtumą tarp tavęs ir jų– gali pradėti tempi į vidų kitus savo keistumus, vieną po kito. Pirmiausiai reikia įkalti pleišto smaigalį. Kaip sakoma, leisk kupranugariui įkišti nosies galiuką į savo palapinę, ir netrukus visas jo kūnas paseks.” Jie tęsia (155 psl.) “Mes kalbame apie paprastų amerikiečių emocijų, proto ir valios atsivertimą vykdant suplanuotą psichologinę ataką, kai tauta bus prikimšta propagandos per masines informacijos priemones. Mes kalbame apie prietarų mechanizmo sunaikinimą mūsų labui – pasinaudodami tais pačiais procesais, dėl kurių Amerika mūsų nekentė, jų pagalba paversime žmonių neapykantą į nuoširdžią pagarbą – nepaisant ar jiems tai patiks, ar ne.” Kirk ir Madsen paaiškina toliau (155-156 psl.): ”Atsivertime mes pamėgdžiojame natūralius stereotipų įsisavinimo kelius ir gauname tokius rezultatus: mes panaudojame fanatikų teigiamus jausmus apie gerai besielgiančius žmones ir priklijuojame juos prie “gėjaus” etiketės arba susilpninant ar palaipsniui pakeičiant jo neigiamus jausmus šiai etiketei ar buvusiam stereotipui…Tuo tarpu, kai ”Spaudimo” užduotis yra parodyti fanatikui, kad jis bus atmestas minios dėl savo prietarų gėjų atžvigiu, ”Atsivertimo” užduotis yra parodyti jo paties minią jau užsiėmusiq maloniu bendravimu su gėjais. Dar kartą, paprastam žmogui, kuris iš prigimties ir patirties beveik neklystamai jaučia tai, ką mato savo artimuosius jaučiant, labai sunku nesureaguoti i tokią ”kelio reflekso” madą, kai reklama yra tinkamai apskaičiuojama.” Kalbant apie tai, kiek toje reklamoje yra tiesos, Kirk ir Madsen arogantiškai skelbia (154 psl.): “Visai nesvarbu, kad reklamos yra melas. Ne mums, nes mes naudojame jas etiškai geriems tikslams, kad pasipriešintume neigiamiems stereotipams, kurių kiekviena dalelė taip pat yra melas ir dar blogesnis.” Ką gi, čia Švedijoje kupranugaris jau pilnai įsitaisęs palapinės viduje. Čia mes lengvatikiai švedai jau prarijome visus melus. Čia RFSL jau ”įtempė į vidų visus savo keistumus, vieną po kito”. Tiktai, kai juos aprašysiu, tada jūs (kaip tėvai) būsite paskatinti apsaugoti savo vaikus nuo tokio gyvenimo stiliaus. Tiktai kai jūs suprasite, kad ”reklama yra melas”, pradėsite ieškoti ir rasite reikalingas priemones, kad sutrukdytumėte savo vaikui pasukti homoseksualo keliu. Taigi, palyginkime dabar šiuos du gyvenimo būdus. Tačiau pirmiausiai sutarkime, kad – nepaisant viso RFSL ir jų rėmėjų reklaminio melo – visi žmonės ir homoseksualai, ir heteroseksualai yra vienodai vertingi. Visi žmonės yra vienodai svarbūs. Mes visi turime su tuo sutikti. Tačiau, kai kalba eina apie pageidautiną asmenims ir visuomenei seksualinę orientaciją, nuomonės išsiskiria. Yra tie, kurie tvirtina, kad homoseksualus gyvenimo stilius neturintis tabu ir leidžiantis mėgautis bet kokiu seksu, yra labiau pageidautinas gyvenimo stilius. Tačiau yra ir tų, kurie tiki, kad geriau pasirinkti heteroseksualų gyvenimo būdą žiūrint ir iš individo, ir iš visuomenės perspektyvos. Todėl palyginkime šiuos du gyvenimo stilius, kad jūs kaip vienas iš tėvų galėtumėte nuspręsti, koks gyvenima jūsų nuomone yra geriau jūsų atžalai, ir tada imtis atitinkamų veiksmų. Kadangi mes kalbame apie tai, kas jums, kaip vienam iš tėvų yra pageidautina, mes paliesime tiktai tai, kas jums ir jūsų atžalai yra geriausia ir nekalbėsime apie bendrą poveikį visuomenei (pvz.: medicininius kaštus dėl seksualiniu keliu plintančių ligų, kaštus visuomenei dėl narkotikų vartojimo, kaip yra sumažinami ištekliai kitų sričių medicininėms studijoms, dėl intensyvaus susikoncentravimo AIDS tyrinėjimui ir t.t.). Šių dviejų gyvenimo stilių palyginimas atskleidžia štai ką:
Šakninė vyrų homoseksualinio gyvenimo būdo problema – neskaitant moralinių ir ištikimybės aspektų – yra įvairios analinio sekso formos. Tai labai svarbu jų gyvenimo stiliui, kas patvirtinama tokiu dėmesiu “Analiniam vadovui” (nuor.13) oficialioje RFSL svetainėje. Apie du trečdalius visų vyrų homoseksualų užsiima įvairiomis analinių santykių ir veiklos formomis. Dėl tokių santykių kyla daug sveikatos sutrikimų ir kitų su sveikata susijusių problemų. Nauja žmonijos epidemija laukia savo eilės. Patyrinėkime iš arčiau kiekvieną iš 9 palyginimo sričių. 1. Vidutinis
gyvenimo amžius. 2. Nelegalių
narkotikų vartojimas. Atsakymą galima rasti kitame RFSL svetainės puslapyje. Aš turiu prisipažinti, kad aš dvejojau įtraukti šią medžiagą. Ji iš tiesų pasibjaurėtina daugeliui paprastų žmonių. Tačiau ji gi paimta iš pačios RFSL svetainės ir geriau nei žodžiai paaiškina, kodėl nelegalūs narkotikai yra taip paplitę. Čia RFSL puslapyje (nuor.5) jie rašo: “Užpakalio
laižymas - Rimming Kitais žodžiais: “naujokui tai bjauru, bet patyrusiam dalyviui, tai kaip dangus žemėje.” Šis vienintelis faktas – kad tai bjauru naujokui – paaiškina, kodėl patogu vartoti nelegalius narkotikus, jie juk palengvina tokius santykius. Lygiai taip pat yra ir su kitokio tipo santykiais, kuriais užsiiminėja homoseksualai (pavyzdžiui, taip vadinamas “fisting” – kumščio kišimas ir t.t.). Gerai žinoma, kad senesniems patyrusiems vyrams patinka supažindinti jaunesnius vyrus ir berniukus su įvairių seksualinių praktikų “paslaptimis”. Pavyzdžiui, kaip mūsų Aukščiausiojo Teismo teisėjas Leif Thorsson susiieškojo ir sumokėjo už homoseksualias paslaugas jaunam 20 metų vaikinui iš Stokholmo (Nr.1). Mes vėliau išsamiau panagrinėsime šį reiškinį. Skaitydami RFSL svetainę, suprantame, kad homoseksualinė praktika progresuoja. Vakar dienos bjaurių ir ištvirkusių veiksmų, šiandien jau nebeužtenka. 3. Savižudybių
dažnumas. 1) Kai dar ne homoseksualus berniukas pasiekia seksualinio brendimo amžių, dažnai jis jau būna patyręs įvairių atmetimo atvejų iš savo pažįstamų vyrų pusės. Savo formavimosi metais jis dažnai jausdavosi, kad jis ne toks, kaip kiti berniukai. Tai jau traumavo jį emociškai. Jam skubiai reikalinga kito vyro (ar vyrų) pagalba, kad jis galėtų įsitvirtinti savo vyriškume. Vietoj to tai, ką jis dažniausiai gauna, yra RFSL propaganda, kuri traukia jį giliau ir giliau į homoseksualų gyvenimo būdą. 2) Jeigu jis tada “tampa” gėjumi, jis dažnai ir toliau patiria patyčias ir atmetimą iš daugelio žmonių. Jis netgi gali būti atmestas savo šeimos narių. Deja, bet netgi daugelis bažnyčias lankančių nežino, kaip suteikti tinkamą pagalbą. Tačiau netgi, jeigu jie visur yra priimami, daugelis homoseksualių vyrų niekada nesijaučia laimingais dėl to, kad giliai viduje jie jaučia, kad kažkas yra ne taip ir ne pagal prigimtį. 3) Kai jis toliau progresuoja homoseksualiame gyvenimo stiliuje, jis atranda, kad tai jo nepriveda prie tikro pasitenkinimo. Kadangi tai yra prieš prigimtį, tai niekada negali suteikti emocinio pasitenkinimo. Tai, kas tikdavo vakar, šiandien jau nebetenkina, ir paprastai toks žmogus toliau tobulina vis labiau iškrypusius veiksmus ir jaučiasi dar labiau nepasitenkinęs. Gėjai per savo propagandą platina klaidingą argumentaciją, kad pilna ir neapribota tolerancija sumažins savižudybių skaičių. Gali būti, kad pats savižudybių lygis (arba dažnumas) šiek tiek sumažės. Tačiau tai taip pat prives prie to, kad daugiau berniukų išvystys homoseksualų gyvenimo būdą. Tėvams atrodys, kad tai visai normalu ir natūralu, ir jie nesistengs tam sutrukdyti. Todėl netgi jei ir dažnumas gali truputį sumažėti, tas faktas, kad daugiau žmonių bus patraukti į homoseksualų gyvenimo būdą, reiškia, kad bendras savižudybių skaičius išaugs. Šiame kontekste norėčiau padiskutuoti truputį daugiau apie tinkamą besirūpinančių ir mylinčių heteroseksualų požiūrį į homoseksualistus. Iš viso elektroninio pašto, kurį gavau iš savo tautiečių per šios svetainės kontaktus, vienas vyras (tikriausiai krikščionis) parašė: ”Ar tai ne (krikščionių) problema, kad tie, kurie labiausiai nukentėjo nuo netinkamo auklėjimo (t.y. augimo be tėvo), patiria ir didžiausią riziką išvystyti homoseksualizmą. Į klausimą, kaip parodyti krikščionišką meilę ir rūpestį homoseksualiam asmeniui, yra sunku atsakyti.” Akivaizdu, kas neramina rašiusįjį. Kai paauglyje pastebima homoseksualinių tendencijų pradžia, ir mes žinome (arba turime priežasčių tikėti), kad tai kilę dėl neteisingo auklėjimo, argi nereikėtų mums pripažinti tokį gyvenimo stilių ir taip palengvinti jam (ar jai) priimti homoseksualų gyvenimo būdą. Rašiusiojo laiškas apima dvi temas: a) Mūsų nusistatymą ir b) Viso to dorumą. a) Mūsų nusistatymas Ši mintis yra gerai perduota jaudinančiame pasakojime apie “Randy” Chuck Colson knygoje “Geras gyvenimas” (Chuck Colson “The Good Life”). Su Prison Fellowship leidimu tas skyrius (pavadintas “Moralė ir prigimtinė tvarka”) yra išverstas į švedų kalbą ir jį galima užsisakyti. Informaciją apie tai, kaip jį galima užsisakyti, rasite šoniniame meniu rubrikoje “Nemokama literatūra”. Jei jūs suprantate anglų kalbą, aš rekomenduoju jums būtinai nusipirkti šią knygą (“The Good Life” parašyta Chuck Colson, sėkmingos Prison Fellowship įkūrėjo ir pirmininko). Taigi, pagrindinis klausimas yra: Ar jūs tikite ar netikite, kad homoseksualumui galima užkirsti kelią iš pat pradžių ir jį “ištaisyti” jei jis jau išsivystęs? Dėl šios priežasties aš parašiau Mitą Nr.2 ir Mitą Nr.3 čia žemiau norėdamas padėti jums suprasti, kodėl iš tiesų tam įmanoma sutrukdyti. Taip pat, kodėl taip svarbu homoseksualų lobistams, kad tokia informacija jūsų nepasiektų. b) Viso to
dorumas 4. Pedofilijos
dažnumas. Kai berniukas yra tvirkinamas vyro, pats aktas iš prigimties yra homoseksualus neatsižvelgiant į tai, ar bus nustatyta ar ne, kad nusikaltėlis yra homoseksualas. Paprasčiausiai prisiminkite visus katalikų kunigus, kurie tvirkino berniukus. Akivaizdu, kad tai daro žmogus linkęs į homoseksualumą, nors kunigas niekada neprisipažins, kad jis yra gėjus. Lygiai taip pat iš principo visi mergaičių tvirkinimai yra heteroseksualių pedofilų nusikaltimai. Taigi iš to seka, kad patyrinėdami berniukų ir mergaičių tvirkinimo skaičius, mes gausime naudingą informaciją. Be to, pareiškimai dėl to, kai vyrai tvirkina berniukus yra rašomi rečiau, nei kai vyrai tvirkina mergaites. Taip pat reikia pažymėti, kad yra biseksualūs tvirkintojai, kurie ieško ir berniukų, ir mergaičių. Statistika rodo, kad berniukų tvirkinimo atvejų skaičius ne daug atsilieka nuo mergaičių tvirkinimo atvejų, nors bendrai gyventojų tarpe yra nuo 25 iki 50 kartų daugiau heteroseksualių vyrų, nei homoseksualių. Netgi politiškai korektiškų liberalių masinių informacijos priemonių atstovas Los Angeles Time turėjo tai pripažinti. 1985 metų balandžio 25-26d. jie atspausdino ataskaitą apie tyrimą atliktą tarp 2628 suaugusių JAV. 27% moterų ir 16% vyrų pareiškė, kad jie buvo seksualiai tvirkinami būdami vaikais. Kitaip tariant mergaitės buvo tvirkinamos tik maždaug 1,7 kartų (=27/16) dažniau, nei berniukai. Kadangi 25/1,7=14,7 ir 50/1.7=29,4, iš to seka, kad tikimybė homoseksualiems vyrams tapti pedofilais yra tarp 14,7 ir 29,4 kartų didesnė, nei heteroseksualiems vyrams. Tokia grubi analizė kaip ši yra pagrįsta prielaida, kaip buvo nurodyta aukščiau, kad visi tvirkintojai buvo vyrai. Tačiau pagal Los Angeles Times tyrimą ir 7% mergaičių, ir 7% berniukų buvo tvirkinami moterų. Taigi, vyrai tvirkintojai sudaro 93%, o ne kaip buvo anksčiau daroma prielaida, 100% visų tvirkintojų. Atlikę šį “pataisymą” jie nustatė, kad iš 10 tyrime išnagrinėtų tvirkinimo atvejų 4 buvo įvykdyti homoseksualų. Taigi padalinę 40% iš 2-4%, kuriuos sudaro homoseksualų bendruomenė, gauname, kad tikimybė, kad bet koks vyras yra pedofilas, yra nuo 10 (=40/4) iki 20 (=40/2) kartų didesnė homoseksualiems, nei heteroseksualiems vyrams. Tai prilygsta “nepataisytiems” skaičiams, pateiktiems aukščiau (tikimybė nuo 14,7 iki 29,4 kartų didesnė). Paspausdami čia (Mitas 1-1) ((Myth1-1) clicking here) jūs rasite šį ir daug daugiau tyrimų šia tema. Reikia turėti omenyje dar vieną dalyką. Didžioji statistikos dalis iš ankstesnių tyrimų yra pagrįsta duomenų bazėmis, sudarytomis prieš homoseksualumo prasiveržimą, kilusį dėl tokio gyvenimo stiliaus populiarizacijos per masines informacijos priemones. Šiandien, homoseksualų dalis visuomenėje gali stipriai viršyti istorinį 2%-4% lygį. Todėl jeigu – kaip ir pavyzdyje – homoseksualų dalis šiandien yra tarp 4% ir 8%, ir šiuos skaičius pritaikome tai pačiai duomenų bazei, rezultatai sumažės 2 kartus nuo 10-20 kartų iki maždaug 5-10 kartų didesnės pedofilijos tikimybės homoseksualių vyrų tarpe. Tačiau toks paskaičiavimas, aišku, yra dirbtinis, kadangi, kai auga homoseksualų dalis visuomenėje, bendras homoseksualais įvykdytų pedofilijos nusikaltimų skaičius taip pat auga. Todėl tikimybė, kad kuris nors iš jų yra pedofilas, visada pasiliks 10-20 kartų didesnė homoseksualiems, nei heteroseksualiems vyrams. Iš visų skaičių yra akivaizdu, kad dauguma homoseksualų, žinoma, nėra pedofilai. Todėl homoseksualius vyrus, kurie nėra pedofilais, dažnai neramina (kas gana suprantama), kad jie priklauso grupei, kurioje yra toks didelis pedofilijos atvejų dažnumas. Tai primena situaciją su ”Šiaurės Amerikos vyrų-berniukų meilės asociacija” (NAMBLA), kuri yra rakštimi daugeliui homoseksualų, nesančių pedofilais. Tačiau, pedofilija lėtai, bet užtikrintai susilaukia vis daugiau pripažinimo mūsų smunkančioje visuomenėje. Taip kad neužtruks tas laikas, kai NAMBLA daugiau nebebus rakštimi. Pasižiūrėkime dabar į keletą pavyzdžių, ir tada aš pristatysiu mano paties plačios ir įdomios duomenų bazės statistinę analizę. 4:1. Pačios RFSL internetinėje svetainėje viename teiginyje jie išreiškia susižavėjimą, kai vyresni vyrai užsiima seksu su jaunesniais berniukais. Jie rašo: ”Senovinėje Graikijoje meilė tarp vyresnių vyrų ir jaunų berniukų buvo labai vertinama.” Norėdami sužinoti daugiau paspauskite čia (Nr.2). 4:2. Nėra paslaptimi, kad būtent Tailandas – su savo gėdinga vaikų prostitucija – yra toks populiarus homoseksualių vyrų kelionių tikslas. Šiame informaciniame lape (nuor.8)– skirtame homoseksualiems vyrams – mes galim perskaityti, kodėl ši šalis yra tokia populiari. Žemiau pateikiamos jo ištraukos: Apie gėjų gyvenimą. Prašom atsiminkite, kad Tajų vyrai, kuriuos jūs sutinkate baruose, yra darbininkai ir jūsų pasitenkinimas bei laimė yra jų pajamomis. Jeigu jūs kalbatės su kokiu nors vyru bare, nupirkite jam gėrimų, duokit arbatpinigių arba ir tą, ir tą. Kaip ir visur yra daug skirtingų (Tajų) vyrų: vyriškų vyrų, moteriškų vyrų, vyriškų berniukų, moteriškų berniukų ir moterų-berniukų. Todėl nenustebkite, kad kai kurie Tajų vyrai, kurie paseka su gėjais-turistais yra heteroseksualūs... (Jie vadinami “Tajų vyrai”, netgi jeigu daugelis iš jų vis dar yra berniukai). Patonge yra kabareto barai, sekso šou, barai bei restoranai, ir beveik visuose yra Tajų vyrai, kurie yra pasiruošę pasekti su svečiais. Jei koks nors Tajų vyras patinka jums, išsiaiškinkite per kapitoną ar savininką, ar jis kalba angliškai. Visada geriausia kalbėti tiesiai su Tajų vyru ir baro savininku. Išsiaiškinkite, kas Tajų vyrui patinka ir kas nepatinka. Taip pat išsiaiškinkite, ar jis praleis su jumis visą naktį ar tik kokį trumpesnį laiko tarpą. Jeigu jūs iš anksto to neišsiaiškinsite, jūs galite vėliau pasimesti ir nusivilti. Visada yra fiksuotas mokestis barui už tai, kad jūs norite pasiimti Tajų vyrą, kuris dirba tame bare. Jūsų mokestis Tajų vyrui yra lankstesnio pobūdžio. Į jį gali įeiti mokestis tik už seksą, pasilikimq per naktį, o galbūt jis jums sudarys kompaniją visų jūsų atostogų metu. Prašome, atsiminkite, kad jis turi draugus ar šeimą, ir jam reikia dalį savo laiko skirti ir savo kasdieniniams reikalams. Jūs galite sumokėti savo nuotykių pabaigoje, tačiau protingiau apsvarstyti galimybę mokėti dalimis po kiekvieno jūsų abiejų progreso… Skirtingi Tajų vyrai, kuriuos jūs sutiksite čia, kaip ir visi kiti vyrai, turi skirtingus tikslus ieškodami kontakto su jumis. Per šiuos kontaktus jie nori rasti: meilę, pasitenkinimą seksu, pinigų pragyvenimui ar viską tuo pačiu metu. Mes vakarietiški gėjai esame paprastai įpratę ieškoti seksualinių kontaktų vien dėl sekso malonumo arba dalinai ieškodami meilės, bet mes nesame pasiruošę, kad pinigai būtų mūsų santykių dalimi. Čia tai yra gyvenimo realybė. Nepaisant to, ar jūs norite dalyvauti tame, ar ne, tikriausiai jums bus lengviau čionykštėje gėjų bendruomenėje, jei atvažiuodami čia būsite sąmoningai tam pasiruošę. Tikimės, kad jūs čia tikrai puikiai praleisite laiką ir kad mūsų patarimai padės jums tai dar geriau jį padaryti.” Be to, po to kai cunamis nusiaubė Tailandą, gėjų bendruomenei reikėjo atidėti didelį gėjų festivalį Pukete, dėl ko daugelis mūsų gėjų buvo labai nusivylę. Apie tai su dideliu apgailestavimu buvo pranešta RFSL puslapyje. 4:3. Olandija ir Belgija yra šalys, kurios yra gerai žinomos dėl to, kad pastoviai mažina seksualinių santykių tarp suaugusių ir vaikų “susitarimo amžių” (šiuo metu jis yra 12 metų). Todėl visai nenuostabu, kad Bo Svensson – Švedijos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas ir neabejotinas prekybos seksu gynėjas – naudojasi Belgijos teisinės sistemos argumentais. Jis jais rėmėsi viename interviu, kur jis gynė savo kolegą mūsų Aukščiausiame Teisme, Leif Thorsson, kuris buvo pirkęs sekso paslaugas iš vieno jauno studento Stokholme. (Nr.1). 4:4. Neseniai “Homoseksualumo žurnalas” (The Journal of Homosexuality) išleido specialų savo leidinio numerį paskirtą “Pedofilijos debatui”. Leidėjas, John DeCecco, taip pat dirba “Paedika: Pedofilijos žurnalo” (“Paedika: The Journal of Paedophilia”) redakcinėje kolegijoje. Šis žurnalas yra leidžiamas Olandijoje ir remia “pedofilijos tyrimus” norėdamas, kad visuomenė pradėtų palankiau žiūrėti į pedofiliją. Šis specialus numeris atspindi svarbų, įtakingą ir augantį homoseksualų bendruomenės segmentą, kuris nei slepia, nei smerkia pedofilijos (NUOR.1, psl.63). Homoseksualų lobistams patinka pabrėžti, kad visuomenėje yra daugiau heteroseksualų, nei homoseksualų pedofilų. Jei mes kalbame apie bendrą tokių nusikaltimų skaičių, tai aišku yra tiesa. Ir tada lengvatikė visuomenė atideda šį klausimą į šalį. Tačiau jei pažiūrėtumėte į pedofilijos atvejų dažnumą, atrastume, kad pedofilija yra daug įprastesnis reiškinys homoseksualų tarpe. Tikriausiai maždaug 10 kartų. Priežastis, dėl kurios įvairių tyrimų rezultatai labai skiriasi – kaip jau buvo pažymėta aukščiau – yra ta, kad labai sunku tiksliai nustatyti įvairius atvejus duomenų bazėse. To pasekoje kai kurie žmonės gali neteisingai diskredituoti šios temos - pedofilijos homoseksualių vyrų tarpe dažnumo išaugimo – rimtumą. Tačiau visi tyrimai aiškiai rodo tą pačią tendenciją. Būkit tikri, yra tam tikri tyrimai, kurie rodo žemą skaičiaus 10 ribą. Vienas tokių tyrimų (NUOR.1 psl. 64-65 ir nuor.9) nustatė, kad yra 36 kartus daugiau heteroseksualių, nei homoseksualių vyrų. Tačiau heteroseksualių tvirkinimų atvejų buvo “tiktai” 11 kartų daugiau, nei homoseksualių tvirkinimų. Taigi yra tiktai maždaug 3 kartus didesnė tikimybė (=36/11), kad homoseksualus vyras taps pedofilu, palyginus su heteroseksualiais vyrais. Dar vienas tyrimas, atliktas Bradford, Bloomberg ir Bourget, buvo pristatytas 1988m. “Otavos universiteto psichiatrijos žurnale” (“Psychiatric Journal of the University of Ottawa”) (nuor.10). Jie nustatė, kad nuo 19% iki 33% visų registruotų pedofilijos atvejų, buvo įvykdyti homoseksualių vyrų. Kadangi tik 3% vyrų yra homoseksualai, tai pedofilijos atvejų homoseksualų tarpe dažnumo rodiklis tampa nuo 6 (=19/3) iki 11(=33/3) kartų didesnis, nei pas heteroseksualius vyrus. Svarbu taip pat atsiminti, kad nuo 1973m., kai APA staiga paskelbė homoseksualumą normaliu elgesiu (Žr. Mitą Nr.2, poskyrį 1 žemiau) (See Myth 2 subchapter 1 below), homoseksualai, turėdami labai aiškius tikslus, tiesiog užtvindė psichologijos ir psichiatrijos katedras. Todėl galima tikėtis, kad naujesni tyrimai (ir ypatingai, kai autoriai patys yra homoseksualai) yra labai šališki ir dažnai jiems trūksta intelektualaus sąžiningumo homoseksualumo “tyrimų” srityje. Keletą tokių pavyzdžių galite rasti Mite Nr.3 žemiau. Todėl pedofilijos homoseksualų tarpe tyrimus atliekamus dabartinėmis dienomis reikia vertinti su žiupsniu druskos. (NUOR.2) psl. 121-140 pateiktas tuzinas rimtų tyrimų, kurių visi rodo į žymiai didesnį pedofilijos atvejų dažnumą homoseksualių vyrų tarpe. Aš taip pat patarčiau patyrinėti šią nuorodą (nuor.38) (Ataskaita: pedofilija labiau paplitusi tarp ‘gėjų’ – Tyrimai atskleidžia 'tamsiąją homoseksualinės kultūros pusę'). Išsami plačios duomenų bazės (iš 12 JAV valstijų tarp 1991m. ir 1996m.) analizė atlikta JAV Teisingumo ministerijos 2000m. (nuor.11 ir nuor.12), siūlo 10:1 santykį lyginant pedofilijos dažnumą tarp homoseksualių ir heteroseksualių vyrų (Nr.3). 5. Seksualiniu
keliu plintančios ligos (SKPL) Tuo metu liga buvo vadinama GRID (Gay-Related Immune Disorder – Su gėjais susijęs imuniteto sutrikimas). Tačiau labai greitai gėjų bendruomenė – staiga tapusi labai įtakinga – įstengė pakeisti ligos pavadinimą į AIDS (Acquired Immune-Deficiency Syndrome – Įsigytas imuniteto trūkumo sindromas). Šiandien visi žino apie tragišką ir po visą pasaulį paplitusią HIV/AIDS epidemiją. Tačiau be HIV/GRID/AIDS yra ir daug kitų seksualiniu keliu plintančių ligų. Jų tarpe yra HPV (Human Papillomavirus – Žmonių Papilomos virusas) – tai bendras netoli 70 įvairių tipų virusų grupės pavadinimas. Tyrimas homoseksualių ir biseksualių vyrų tarpe San Franciske parodė, kad beveik visi HIV-pozityvūs vyrai ir visi 60% HIV-negatyvių homoseksualių ir biseksualių vyrų turi HPV. Panašiai ir su kitomis seksualiniu keliu plintančiomis ligomis (gonorėja, sifilis, Kapoši sarkoma ir t.t.), kurios taip pat yra daug labiau išplitę homoseksualių vyrų tarpe. Net ir Hepatitas B yra labiau išplitęs pas homoseksualius vyrus. Yra dvi pagrindinės priežastys, kodėl seksualiniu keliu plintančios ligos yra taip išplitę tarp seksualių vyrų: 5:1. Homoseksualūs vyrai labai dažnai užsiima analiniais santykiais. Pagal vieną raportą (nuor.13): Nesaugaus sekso ir tiesiosios žarnos gonorėjų atvejų išaugimas tarp vyrų, kurie užsiėmė seksu su kitais vyrais (MSM), San Franciskas, Kalifornija 1994-1997, Mirtingumo ir susirgimų skaičiaus savaitinė ataskaita, Ligų kontrolės ir jų išvengimo centrai, 1999m. sausio 29d., analinio sekso atvejų skaičius tarp homoseksualių vyrų (MSM) išaugo nuo 57.6% iki 61.2% tarp 1994m. ir 1997m. Užtenka tik pavartyti pačių RFSL “Analinį vadovą” – išdidžiai patalpintą jų internetinėje svetainėje (nuor.14) – kad suprastumėme, kaip plačiai tokie santykiai yra paplitę homoseksualių vyrų tarpe. SKPL plinta daug lengviau per analinius santykius, nei per makšties santykius. Naujosios Anglijos Medicinos Žurnale (New England Journal of Medicine) buvo pristatytas vienas tyrimas, kuris nustatė, kad “tikimybė užsikrėsti HIV neapsisaugojus priimant analinį prasiskverbimą buvo tarp 0,008 ir 0,032 arba tarp 1 iš 125 ir 1 iš 31 tokio akto kartų” (NUOR.2 psl. 71-72). Palyginimui, tikimybė užsikrėsti HIV per neapsaugotus makšties santykius yra “tiktai” tarp 0,0005 ir 0,0015 arba tarp 1 iš 2000 ir 1 iš 666. Taigi, analiniai santykiai yra tarp 5 ir 64 kartų rizikingesni, nei makšties santykiai. Tačiau užsikrečiama ne tik iš “kraujo į kraują” ar iš “gleivių į glaives”. Leidinyje ”Analiniai malonumai ir sveikata” (Jack Morin, Anal Pleasure and Health: A Guide for Men and Women, San Francisco, Down There Press, 1998 p. 220) parašyta: “Seksualiai veiksmai suteikia daugybę galimybių mažoms išmatų dalims prasiskverbti į seksualinio partnerio burną. Pats tiesiausias kelias yra per burnos-analinį kontaktą.” 5:2. Homoseksualių vyrų didelis partnerių kiekis. Mes vėl grįžtame į RFSL svetainę pasitikrinti, ar iš tikrųjų taip yra ir kiek homoseksualai yra pasiryžę rizikuoti užsiimdami seksu neapsisaugoję (nuor.15). Ten vienas žmogus rašo: “Mes mylime vienas kitą ir esame pasitikrinę, kad neturime HIV. Mes dulkinamės be kondomų vienas su kitu, tačiau su kitais naudojame kondomus. Aptartas saugumas veikia, jei abu yra du kartus su trijų mėnesių pertrauka pasitikrinę, kad neturi HIV, ir tuo laiko tarpu turėjo tik saugų seksą. Antikūneliai susiformuoja per tris mėnesius. Tada jūs turite būti susitarę, kaip darysite, jei susitiksite ką nors iš šono. Tada visada dulkinkitės su kondomu ir yra gerai susitarti, kad iš karto pranešite savo partneriui, kad jūs neapsisaugęs užsiėmėte seksu.” Vidutinis viso gyvenimo partnerių skaičius homoseksualių vyrų tarpe yra 50, o heteroseksualių vyrų tarpe 4 (NUOR.1, psl.54). Vėlgi, toks vidurkis neatmeta, kad yra homoseksualių vyrų, kurie yra ištikimi savo partneriui (nors retai jie būna ištikimi visam gyvenimui) ir kad yra pasileidusių heteroseksualių vyrų. Per paskutinius 12 mėnesių homoseksualūs vyrai turėjo po 8 partnerius, o heteroseksualūs po 1,2. Per paskutinius 12 mėnesių analiniu seksu užsiėmė 65% homoseksualių vyrų (vyro su vyru seksas) ir 9,5% heteroseksualių vyrų (vyro seksas su moterimi). Prie daug didesnės rizikos užsikrėsti SKPL (žr. aukščiau) homoseksualiems vyrams dar prisideda ir aukštas neištikimybės lygis tarp partnerių, kuris taip pat dažnai sukelia emocinę traumą vienam iš partnerių, kai partnerystė nutrūksta. Be to visiems įsisūnytiems vaikams tai taip sukelia emocines traumas. Prie didesnio pedofilijos pavojaus, dabar net ir tai tapo mūsų mažųjų gyvenimo realybe nuo tada, kai mūsų parlamentas (“Riksdag”) labai gėdingu įstatymu legalizavo galimybę homoseksualiems partneriams įsisūnyti vaikų. (Žiūrėkit “Gėdos paradas” žemiau esančiame Mite Nr.2) 7. Socialinis
ir religinis pritarimas. ISLAMAS (Koranas 4:16) (Koran 27:55) JUDAIZMAS-KRIKŠČIONYBĖ 8. Nenormalus
dėmesys seksui. 9. Tiesiosios
žarnos pažeidimai. Fisting –
kumščio kišimas Geras kišimo atlikėjas yra pilnai susikoncentravęs į savo partner ir yra dėmesingas jo reakcijoms. Svarbiausia tam, kuriam kišama, kad jis būtų atsipalaidavęs ir užsimiršęs, ir nesistengtų atverti savo išeinamąja angą. Jei jūs tik pradedate tokią praktiką, patariama jums pasikviesti patyrusį “kišėją”, kaip savo mokytoją. Keletas rekomendacijų: * Pasiruoškite
išplaudami savo žarnyną. Todėl netgi jei kondomai ir yra naudojami virusinių ir bakterinių infekcijų rizikos sumažinimui (žr. aukščiau), analiniai santykiai palieka žaizdas pagrinde tam vyrui, kuris juos priima. Tai dažnai sąlygoja “tiesiosios žarnos nesulaikymą”, taip pat ir išeinamosios angos vėžį, nes tiesiąją žarną supanti membrana beveik visada būna pažeista. Jeigu net ir neatsiranda didelės žaizdos, tiesiosios žarnos membranoje susidaro maži (kartais mikroskopiniai) įtrūkimai, kurie palengvina bakterijoms patekti į kraujotaką. Todėl, net jeigu ir ištikimi gėjai partneriai turi mažesnį rizikos laipsnį užsikrėsti AIDS, jie dažnai (dėl jų sąlyginės ištikimybės ir pasitikėjimo) užsiima tokiais santykiais ir yra lengvai pasiduodantys kitoms ne AIDS infekcijoms. Jie dažnai tampa kitų rimtų – o kartais mirtingų – infekcijų aukomis, kai išmatos patenka į kraujotaką. Jų tarpe hepatitas B ir daugybė kitų šiaip nebūdingų ligų tokių, kaip dizenterija, rotavirusinė infekcija, kurios kartu dabar vadinamos “Gėjų žarnyno sindromu” (NUOR.2; psl. 80-82). Tai apibendrinama viename straipsnyje [F.N. Judson, “Seksualiniu keliu užkrečiamas virusinis hepatitas ir patogeno enteritas”, Šiaurės Amerikos Urologinė Klinika 11, Nr.1 (1984m. vasaris) psl.177-185 ("Sexually Transmitted Viral Hepatitis and Enteric Pathogens", Urology Clinics of North America 11)]: “Dėl didelio seksualinių partnerių kiekio ir tokių seksualinių veiksmų, kaip anilingas ir analiniai santykiai, homoseksualūs vyrai ypatingai rizikuoja įsigyti hepatitą B, rotavirusinę infekciją, amebiazę, dizenteriją, kampilo bakterijų ir tiesiosios žarnos ir išeinamosios angos infekcijas tokias, kaip gonorėją, chlamidiozę, sifilį, lytinių organų herpesą ir HPV (Žmogaus Papiloma Virusą)". Palyginę abu gyvenimo stilius jūs – kaip vienas iš tėvų ar senelių – galite susidaryti savarankišką nuomonę, kuris gyvenimo stilius geriau tinka jūsų atžalai (ypatingai berniukams). Ir ypatingai - kiek jūs pasiruošę įdėti pastangų siekdami sutrukdyti jiems tapti homoseksualais. Toliaus sekančiame skyriuje (Antras mitas) mes patyrinėsime, kaip jūs galite padaryti tinkamą įtaką savo vaikui (nuo pat ankstyvo amžiaus), kad jis pasirinktų jūsų skatinamą seksualinę orientaciją, kai jam prasidės seksualinė branda. Antras mitas: Neįmanoma paveikti vaiko seksualinės orientacijos pasirinkimo, kai prasideda seksualinis brendimas. Žemiau einančiame demaskavime aš pasirinkau aprašyti, kokių veiksmų jums reikėtų imtis – ir kokių vengti – jeigu jūs norite, kad jūsų vaikas ar anūkas pasiekęs seksualinę brandą pasirinktų heteroseksualinį gyvenimo stilių. Tačiau, jeigu jums homoseksualus gyvenimo stilius labiau priimtinas (pavyzdžiui, homoseksualiems partneriams, kurie įsisūnijo vaikų), tada jūs norėsite pasielgti priešingai, nei čia siūloma. 1. Įtikinantys išsamių tyrimų rezultatai yra slepiami homolobistų. Pirmiausiai pora žodžių apie tai, kas laikoma “politiškai korektiška” Švedijoje šiandieną. Tai, kas pateikta žemiau, mūsų šalyje laikoma homofobija (nedraugišku ar nepalankiu nusiteikimu homoseksualų atžvilgiu). Ar tikriau sakant tai laikoma smerkiančiu požiūriu. Tai homofilijos (“draugiško ar palankaus požiūrio į homoseksualinę orientaciją”) priešprieša. Šiandieną Švedijoje yra daug daugiau homofilų, nei homofobų. Visiškai priešingai, nei kaip buvo praeitoje kartoje. Tai yra nesiliaujančios propagandos, RFSL ir STV kišamos per paskutinius tris dešimtmečius, rezultatas. Jei jūs nesate švedas, jums reikėtų žinoti, kad SVT yra Švedijos televizijos monopolinis kanalas; faktiškai jis yra RFSL propagandos ir indoktrinacijos įrankis. Todėl visiškai nestebina, kad SVT gavo prestižinį “Vaivorykštės prizą”, kaip geriausias ir svarbiausias jų veiksmų rėmėjas. Jis buvo įteiktas per „Gėjų puikybės savaitę“ Stokholme, Švedijoje. Mūsų sostinė Stokholmas tapo magnetu (tikrąja Meka) visos Europos homofilams. Homolobistai turi didelę įtaką mūsų visuomenėje šiandieną. Visuose lygiuose. Jie labai gerai supranta, kad jų politinė įtaka yra tiesiogiai proporcinga jų narių skaičiui. Daugelis tėvų ir giminaičių pradeda labai palaikyti RFSL, kai tik sužino, kad kas nors iš jų artimųjų tapo homoseksualais. Tačiau tuo pat metu giliai viduje jie mano, kad tai – tragedija. Todėl, jei jūs esate vienas iš tėvų ar senelių, kurie norite , kad vieną dieną jūsų atžala pasirinktų heteroseksualią orientaciją, įsiklausykit atidžiai į tai, kas čia sakoma. Didžioji dalis čia pateikiamos medžiagos yra paimta (gavus leidimą) iš Amerikoje išleistos Joseph Nicolosi knygos „Vadovas tėvams, kaip sutrukdyti homoseksualumui“ (NUOR.3). Nicolosi turi psichologijos daktaro laipsnį. Taip pat reikia pažymėti, kad jo knyga yra pagrįsta psichologinių tyrimų resultatais, o ne religiniais supratimais. Dėl savo požiūrių Dr.Nicolosi yra tapęs prakeikimu Amerikos Psichologų Asociacijos lyderiams ir daugeliui jos narių. 1973m. panaši asociacija – Amerikos Psichiatrų Asociacija arba „APA“ nubalsavo išbraukti homoseksualumą iš oficialiai patvirtintų psichiatrinių ligų sąrašo (Diagnostikos ir Statistikos Vadovo arba sutrumpintai „DSV“). Tai vyko ne kaip kitaip, kaip per nedidelės, bet labai balsingos ir piktos homoseksualių narių ir jų šalininkų grupės sąmokslą (NUOR.1, psl.32-35). Nuo pat to laiko homoseksualūs psichiatrai, psichologai ir jų šalininkai pradėjo vis labiau kontroliuoti tyrimus, ataskaitas ir simpoziumus savo organizacijose. Pateikdamas vieną pavyzdį Dr.Nicolosi paaiškina šį politikos pasikeitimą. Jis rašo (NUOR.3; psl.171-172): ”Politinis korektiškumas toliau kankina visas mūsų psihinės sveikatos asociacijas. 1999-ųjų metų Amerikos Psichiatrų Asociacijos metiniame suvažiavime buvo suplanuota įtraukti debatą apie tai, ar galima terapijos keliu pakeisti seksualinę orientaciją. Tačiau tas debatas buvo išbrauktas iš tvarkaraščio, kai du pranešėjai pasitraukė sakydami, kad kalbėti apie homoseksualumą, kaip kažką, ką įmanoma pakeisti, buvo moksliniam susirinkimui per daug politiškai įpareigojanti tema. Psichiatras Jeffrey Satinover ir aš iš pradžių buvome siūlomi tokio diskusijų stalo dalyviais, tačiau gėjus palaikantys psichiatrai atsisakė dalyvauti, jeigu Satinover arba aš dalyvausime tokioje diskusijoje. Taigi, jūs mokotės aspirantūroje ir manote, kad heteroseksualumas turėtų būti norma? Sėkmės jums išreiškiant savo nuomonę, atspausdinant savo tezes ir gerai sutariant su savo kolegomis. Jūs geriau pasilaikykit savo nuomonę sau, nes kitaip pamatysite, kad būsite išstumti iš socialinio klubo, kurio pripažinimą taip sunkiai stengiatės išsikovoti.” Daugiau šia tema rasite šioje nuorodoje (Nr.4 šoniniame meniu). Jeigu homolobistai taip slepia tiesą JAV, įsivaizduokite, kokia yra situacija mūsų šalyje. Tikriausiai nėra nei vieno psichologo ar psichiatro Švedijoje, kuris norėtų (ar išdrįstų) bendradarbiauti su tėvais, kurie atvestų savo sūnų į jų kabinetą susirūpinę dėl feministinio elgesio vystymosi savo vaiko gyvenime. Todėl jūs, kaip vienas iš tėvų ar senelių esate palikti vieniši su savo rūpesčiu apie savo atžalos būsimą seksualinę orientaciją. Norėdamas jums padėti, suteikiu jums literatūrą nemokamai. Susisiekite su manimi paspaudę “Nemokama literatūra” šoniniame meniu arba parašykite man: Po šios gana ilgos įžangos, pažvelkite į tai, ką atskleidžia sąžiningas tyrimas ir ką jūs galite padaryti šiandieną, kag galėtumėte sutrukdyti prieš-homoseksualumui ir po to homoseksualumui išsivystyti jūsų vaiko gyvenime. Pirmiausiai pažiūrėkime į homoseksualumo berniukų tarpe šaknis (kilmę). 2. Bieber ir
jo komandos tyrimo ataskaita (NUOR.4) Tyrimas yra svarbus ne tik dėl jo didžiulės apimties ir aukštos autorių ekspertizės, bet ir dėl dar dviejų svarbių priežasčių: 2:1. Jis buvo vykdomas tarp 1952m. ir 1962m. Tai yra prieš tai, kai nuomonės apie homoseksualumą, kaip nepageidaujamą elgesį, kurio galima išvengti, tapo politiniu tabu. Po 1973m., kai APA išbraukė homoseksualumą, kaip nenormalų elgesį iš savo DSV (Diagnostikos ir Statistikos Vadovo), vykdyti tokios rūšies tyrimus tapo praktiškai neįmanoma. Ir netgi jeigu kokia nors grupė tyrinėtojų išdrįstų įvykdyti ką nors panašaus šiandieną, jie būtų visiškai savo kolegų atstumti. Tačiau rezultatai galioja ir šiandieną ir yra ypatingai svarbūs tėvams siekiantiems išvengti homoseksualumo išsivystymo savo sūnuose. 2:2. 1962m. homoseksualumas dar nebuvo taip populiarinamas per pagrindines masines informacijos priemones ir šlovinamas šou biznio. Šiandien tai yra visiškai kitaip. Užtenka paskaityti, ką šiandien rašo savo svetainėje RFSL (nuor.16) ir jūs suprasite, apie ką aš kalbu: “Kas ką
nugalės? – Apie seksą tau, jaunam ir radikaliam Akivaizdu, kad daug šiandienos jaunimo – kurie iš tiesų negalvojo tapti homoseksualais (t.y. jie niekada nebuvo linkę į homoseksualumą dėl savo nesusiklosčiusios vaikystės) – vis tiek pasirenka šį gyvenimo stilių, nes dabar tai taip madinga. Ar bent jau jie tai pabando, ko pasekoje daugelis pakliūna į tuos spąstus (žr. 7 numerį nemokamos literatūros sąraše šoniniame meniu). (see item 7 under free literature on the menu side bar). Tokio akivaizdžiai pasirinkto gyvenimo stiliaus aplinkybės nėra aptariamos šioje svetainėje. Tai galima sustabdyti tiktai, jeigu tokių, kaip RFSL veiksmai, būtų pradėti kontroliuoti ir paskelbti už įstatymo ribų sveikos visuomenės labui. Todėl galima užtikrintai pasakyti, kad kai tyrimas buvo vykdomas 1950-aisiais ir 1960-aisiais, homoseksualumas vis dar buvo pažymėtas gėdos ženklu, ir niekas nenorėjo pasirinkti ar bent jau išbandyti tokį gyvenimo stilių. Lygiai taip pat, kaip ir niekas nenusprendžia tapti alkoholiku. Bieber tyrime ilgą laiką buvo tyrinėjami ne mažiau nei 106 homoseksualūs vyrai kartu su kontroline 100 heteroseksualių vyrų grupe. Pagrindinis klausimas per visą tyrimą buvo: Kodėl gi tie 106 vyrai tapo homoseksualais? Kas įvyko jų kilmėje ar auklėjime, jei iš viso buvo kokia priežastis, dėl ko juos fiziškai pradėjo traukti prie kitų vyrų? Rezultatai nustebino tuo, kad visi šie 106 vyrai su homoseksualia orientacija turėjo vieną bendrą „vardiklį“. Bieber ir jo komanda atrado, kad augant jiems visiems (be išimties) emociškai trūko tėvo arba jie iš vis neturėjo tėvo. Nei vienas iš jų nesijautė artimas savo tėvui. Kartais, bet ne visada, prie to dar prisidėdavo priešiškumas tėvui dėl įvairiausių priežasčių. Rezultatai buvo pagrįsti pačių vyrų įspūdžiais apie savo tėvus. O ne tėvų nuomone. Kai kuriems tėvams galėjo atrodyti, kad viskas buvo labai gerai, ir jie galbūt patys galvojo, kad jie atsakydavo į savo sūnų emocinius poreikius. Tyrimas be kitų
dalykų priėjo ir prie šios išvados: 3. Išvados Jeigu tėvas turi stiprius emocinius ryšius su savo sūnumi, yra ypatingai maža tikimybė sūnui tapti homoseksualu. Tačiau, jei tėvas neturi tokių ryšių su savo sūnumi, tai nebūtinai prives prie homoseksualumo. Be kita ko, net 37% iš tyrimo 100 heteroseksualių vyrų sakė, kad jie nekentė savo tėvo (palyginus su 59% homoseksualų grupėje). Bet homoseksualūs vyrai kažkaip nesugebėjo prisirišti prie savo tėvų. Kitais
žodžiais: Tėvo-sūnaus ryšių trūkumas yra būtina – bet ne visada vienintelė –
homoseksualumo priežastis. Be šio vieningo rezultato, kalbant apie tėvų ir sūnų emocinius ryšius, daug kitų santykių aspektų skyrėsi, nors tendencija buvo panaši. Čia pateikiame keletą iš jų. (Bendra suma nesudaro 100%, nes ne visi vyrai galėjo atsakyti į visus klausimus.) ”H” pažymi 106 homoseksualių vyrų grupę; ”C” žymi 100 heteroseksualių vyrų kontrolinę grupę: Iš šios statistikos matome, kad netgi kai tėvui nepasisekdavo užmegzti emocinių ryšių su savo sūnumi – jo sūnaus nuomone – egzistavo taip pat daug kitų būdų, kaip tėvas padidindavo tikimybę savo sūnui tapti heteroseksualu. Visi aukščiau išvardinti santykių aspektai palengvindavo (ar pasunkindavo) sūnums išvystyti savo vyro tapatybę. Tikriausiai daugelis tėvų, kurių sūnūs buvo homoseksualų grupėje (H), net neįsivaizdavo, kad jų sūnūs nevystė savo vyriškumo. Jiems reikėjo skirti tiek daug laiko ir energijos savo darbui (galbūt dėl to, kad jiems reikėjo aprūpinti didelę šeimą), kad jiems nebelikdavo laiko tam ypatingai jautriam sūnui. Taip pat yra tokie tėvai, kurie turėdami laisvo laiko geriau eina žaisti golfą, o ne pasiima sūnų pažvejoti. Mes aptarsime žemiau, kodėl pagrindinė homoseksualumo priežastis yra ta, kad berniukui jo ankstyvame amžiuje nepasiseka išvystyti savo kaip vyro tapatybės. Tačiau pirmiausiai pažiūrėkime, kodėl šis tyrimas įrodo, kad homoseksualumas nėra paveldimas. Jeigu jis iš tikrųjų būtų paveldimas, tada homoseksualų grupėje (”H”) būtų daug vyrų, kurie būdami vaikais būtų patyrę stiprius emocinius ryšius su savo tėvais. Taigi, leiskite man tai
susumuoti štai kaip: Žemiau aš paaiškinsiu (5 numeris), kodėl šis stiprus ryšys veikia. Tačiau leiskite man čia įterpti, kad man skauda širdį už tuos mažus berniukus, kurie neturi savo gyvenime gerų vyrų pavyzdžių. Man kraujas užverda, kai matau, kaip negailestingai RFSL žvejoja tokius berniukus, bandydama kuo įmanoma daugiau jų užverbuoti į savo gretas. 4. GĖDOS PARADAS Štai kaip atrodė Gėdos Paradas, kai parlamentas balsavo dėl įstatymo projekto 2001/02:123 (nuor.17). Įstatymo projektas
2001/02:123 Kaip matosi iš šių oficialių rezultatų, tik 37 parlamento nariai iš Krikščionių Demokratų partijos pasipriešino homoseksualų teisei įvaikinti. Garbė jiems už tai. Moderatų partija iš tikrųjų nenorėjo leisti homoseksualams įsivaikinti, bet tiktai suteikti homoseksualams vaikų globos teisę. Neįtikima pozicija. Tik pagalvokit apie tai! Argi moderatų parlamentarai būtų sutikę, kad homoseksualai globotų jų pačių vaikus ar anūkus? Įsivaizduokit, jei tai būtų jūsų pačių sūnus! Jeigu jūs pats – dėl jums nepavaldžių priežasčių – turėtumėte pavesti kam nors globoti jūsų sūnų ir jeigu jūs galėtumėte pasirinkti tarp normaliai atrodančios santuokos tarp vyro ir moters ir homoseksualių vyrų poros. Ką jūs pasirinktumėte? Jei jūs rimtai pamąstytumėte, kas gi vyko tą lemtingą dieną (2002m. birželio 5d.), suprastumėte, koks tai buvo neapgalvotas ir beširdis žingsnis mūsų labiausiai pažeidžiamų mažiausiųjų atžvilgiu. Jį žengė visos mūsų parlamento partijos išskyrus Krikščionius Demokratus. Kaip gali kiti parlamentarai gyventi su ramia sąžine? Žiūrėti į save veidrodyje ir suvokti, kad jie pardavė mūsų bejėgius vaikus. Įstatyminė
šio žeminančio įstatymo istorija Taip pat reikia pridėti, kad eilė pagrindinių organizacijų tokių, kaip: “Gelbėti vaikus” (šv: Rädda Barnen), Vaikų Ombudsmanas (Barnombudsmannen), Įvaikinimo organizacijų bendrija (Nätverket för Adoptionsorganisationer), užsiimančių vaikų gerovės priežiūra, išreiškė stiprų pasipriešinimą projektui suteikti homoseksualams teisę įsivaikinti. Be to visos čia sekančios organizacijos taip pat išreiškė savo nesutikimą: Socialinė valdyba, Tarptautinių įvaikinimų nacionalinis komitetas, Švedijos gydytojų asociacija, Švedijos psichologų organizacija, Sociologai už šeimos teisę, Nacionalinė šeimos patarėjų organizacija, Organizacija įvaikintiems ir globojamiems vaikams, Įvaikintų vaikų iš Korėjos organizacija, Įvaikinimo forumas, Šeimų organizacija už tarptautinius įvaikinimus, “Vaikai pirmiausia”, Vaikų teisių nacionalinė organizacija (BRIS), Šeimos teisių sekretoriatas, Įvaikinimo patarėjų centras, Organizacija “Įvaikintų vaikų balsas”, “Vaikų Draugai”. [Švediškai šios
organizacijos vadinasi: Socialstyrelsen, NIA (Valstybinis komitetas
tarptautinių įvaikinimų klausimais), Svenska Läkaresällskapet, Sveriges
Psykologförbund, Familjerättssocionomernas Riksförening Föreningen Sveriges
Kommunala Familjerådgivare, AFO-Organisationen för adopterade och fosterbarn,
Adopterade koreaners förening (AKF), Forum för adopterade Förbundet
Adoptionscentrum, Familjeföreningen för Internationell Adoption, Barnen Framför
Allt - Adoptioner, Riksförbundet Barnens Rätt i Samhället (BRIS), Rädda Barnen,
Familjerättssekreterarna, Adoptionsrådgivningen, Nätverket Adopterades Röst,
Barnens Vänner] Pavyzdžiui: Švedijos Psichologų organizacija pateikė tokius komentarus: ”Pasiūlymas yra pagrįstas ant pasaulėžiūros, kur vaikas yra paliktas nuošaly, o tėvystė yra pačiame centre. Įstatymo projekto tekstas rodo visišką vaiko poreikių nesupratimą.” (Šv: Promemorian har tillkommit utifrån en världsbild där barnet är perifert och föräldrarskapet står i centrum. Författningstexten uppvisar en total avsaknad av förståelse för och kunskap om barns behov. ] Interviu laikraštyje ”Pasaulis Šiandien” (šv: Världen Idag) 2005m. gegužės 18d. Lars Ahlin, Švedijos psichologų organizacijos pirmininkas, taip pakomentavo jo organizacijos pateiktą aštrų atsakymą: ”Mes paprastai taip aštriai nereaguojam, jeigu nemanome, kad pasiūlyme yra didelių trūkumų. Didelė problema yra ta, kad mes neturime žinių, kokią įtaką vaikui daro, kai jis auga su dviem tos pačios lyties tėvais. Mes pasirinkome laikytis vaiko perspektyvos, kadangi nėra pakankamai žinių, tyrimais patvirtintų įrodymų. Aišku, mes susiduriame su moraline dilema, bet mes negalime daryti eksperimentų su vaikais. Jeigu mes tvirtai žinotume, kad vaikai nebus pastatyti į nereikalingus pavojus, tada viskas būtų kitaip. Tačiau vaikai gi negali apginti savęs.” [Švediškai: “Så här
formulerar vi oss inte om det det inte upplevs som en verklig brist i
promemorian. Bristen på kunskap om hur barn påverkas av att växa upp med två
föräldrar av samma kön är ett stort problem. 5. Daugiau
apie tėvo vaidmenį Yra posakis, kad motinos išaugina berniukus, bet tėvai išaugina vyrus. Jau ankstyvame amžiuje vaikas pradeda suprasti, kad pasaulis yra padalintas į dvi priešybes: berniukus ir mergaites, vyrus ir moteris. Tuo laiku neužtenka berniukui tik pastebėti, kad yra skirtumai. Jis taip pat turi nuspręsti, kur yra jo vieta šiame skirtingų lyčių pasaulyje. Mergaitei tenka daug lengvesnė užduotis. Ji jau yra artimai prisirišusi prie savo mamos, todėl jai nereikia pereiti papildomo vystymosi etapo – “atsitapatinti” nuo jai artimiausio asmens – mamos – ir susitapatinti su tėvu. Tačiau berniukui tai, žinoma, yra kitaip. Jis turi būti atskirtas nuo savo mamos ir augti skirtingai, nei jo pirminis meilės objektas, kad vieną dieną galėtų pasirinkti tapti heteroseksualiu vyru. Tai paaiškina, kodėl yra daugiau homoseksualių vyrų, nei moterų. Pirmoji užduotis vystantis kaip vyrui yra nesivystyti, kaip moteriai. Čia ir prasideda ypatingai svarbi tėvo užduotis. Jeigu tėvo nėra, tada kitas vyras turi atlikti tą vaidmenį. Tai yra gyvybiškai svarbu, nes mažam berniukui vystantis į vyrą pastoviai reikalinga pagalba ir padrąsinimas. Tėvas turi leisti jam suprasti, kad vieną dieną jis taps kaip tėvas. Pavyzdžiui, mažas berniukas ir jo tėtis gali kada nors kartu maudytis duše, kad berniukas pamatytų, kad jis ir tėtis atrodo taip pat ir kad vieną dieną jis taps toks, kaip tėtis. Kad jis paprasčiausiai yra taip sukurtas ir kad to nepakeisi. Tai taip padeda sūnui išvystyti didesnį pasitikėjimą savo tėvu. Tėtis tampa pavyzdžiu savo sūnui. Suėjus sūnui 2 metams, mama turi palaipsniui mažinti savo įtaką jam. Tėvas turi rodyti savo sūnui meilę ir rūpestį ir nedvejoti jį apkabinti. Kažkas yra pasakęs, kad jei tėvas niekada nėra apkabinęs savo sūnaus, kiti vyrai gali jį vėliau apkabinti, bet jau visiškai kitaip. Jei toks natūralus ir būtinas vystymasis nėra skatinamas, berniukui gali išsivystyti „Lyties Tapatybės Sutrikimas“ (LTS), kuris tampa berniuko pirmu žingsniu homoseksualumo link. Prašau atsiminkite: 5:2. Jautraus temperamento berniukams problemos su lyties tapatumu iškyla dažniau nei kitiems berniukams. Tokie berniukai yra lengviau pažeidžiami, jei jie jaučia, kad jų tėvai juos atmeta vietoj to, kad padrąsintų. Tokia situacija gali lengvai susidaryti, jei, pavyzdžiui, berniukas turi kitokius talentus ir įgimtas dovanas, nei jo tėvas ir broliai. Tėvai dažnai domisi sportu ir galbūt jau turi vyresnius sūnus, kuriuos jam patinka pasiimti į futbolo treniruotes ar futbolo varžybas. Jei trečiasis ar ketvirtasis sūnus labiau domisi menu ar muzika, tada tėvui taip lengva nekreipti dėmesio į savo mažą berniuką ir neskatinti jo tose srityse, kuriomis jis domisi. Vietoj to, tėvas turėtų ypatingai pasistengti ir skirti laiko bei dėmesio jo mažojo sūnaus pomėgiams ir talentams ir skatinti jį vystytis tose srityse. Ir turėtų leisti savo sūnui susitikti su kitais berniukais besidominančiais tais pačiais dalykais, kad jis taptų “vienas iš berniukų”. Berniukas neturėtų būti pavestas mamos globai ir tapti “mamos mažuoju berniuku”. Trumpai: tėvas turi padėti savo sūnui vystyti vyriškumą taip, kad tarp jų susidarytų šilti, pilni pagarbos ir susižavėjimo santykiai. Visa tai tam, kad tėvas užsitikrintų, kad vieną dieną berniukas panorės būti toks, kaip tėvas. Problema su lyties tapatybe iškyla skirtingomis formomis skirtinguose lygiuose. Ekstremaliais atvejais – pavadintais Lyties Tapatumo Sutrikimu (LTS) – berniukai pradeda žaisti su sesers lėlėmis, vilkėti mergaitiškus rūbus ir taip toliau. Labai svarbu, kad tėvai kartu nuspręstų sustabdyti tokį elgesį su meile ir neatstumdami ar neerzindami berniuko. Tačiau labiau paplitusios yra švelnesnės tokio elgesio formos, kurios paprastai vadinamos ”lyties konfliktu” ar ”lyties sumaištimi”. Tačiau visi berniukai, turintys bet kokios rūšies susipainiojimą lytyse rizikuoja būti ”linkusiais į homoseksualizmą”. Toks berniukais greitai pajaus, kad jis ne toks, kaip visi kiti berniukai. Kiti berniukai gali nuo jo atsiskirti arba jį erzinti dėl besivystančio moteriškumo. Visa tai tik dar labiau jam užtikrins, kad jis yra kitoks. O, kaip tada tokiam berniukui gyvybiškai reikalingas toks vyras, kuris gali jį užtikrinti, kad jis yra lygiai toks pat, kaip kiti berniukai ir kad toliau augdamas jis taps toks, kaip visi vyrai. Kaip aš norėčiau, kad visi vyrai žinotų apie šį poreikį, ne tiktai jų pačių sūnų gyvenimams, bet taip pat visiems tiems lengvai pažeidžiamiems berniukams, kurie neturi tėvo. Ir kad jie padarytų visa, kas įmanoma, siekdami sutrukdyti RFSL prikišti savo rankas prie tokių berniukų. Nesulaukę pagalbos “linkę į homoseksualumą” berniukai jausis paprasčiau ir saugiau tarp mergaičių. Bet viduje jiems viskas virs. Iš vienos pusės jie norėtų būti tokiais, kaip visi kiti berniukai, bet galvotų, kad jie tikriausiai tokiais nėra. Vėliau kai prasideda brandos laikas, situacija keičiasi. Erotinis potraukis yra visada nukreiptas į kažką, kas skiriasi nuo manęs. Todėl jei berniukas augdamas daugiau bendravo su mergaitėmis ir jautėsi keistas bei nepritampantis tarp kitų berniukų, tada jo seksualinis potraukis bus nukreiptas į vyrus. Homoseksualų lobistai kartais ginčija, kad jie daro paslaugą į homoseksualumą linkstantiems berniukams suteikdami jiems paramą vystant (kaip jie aiškina) įgimtą homoseksualo tapatumą, kurį jie jau turėjo nuo gimimo. Tačiau jūs, kaip tėvai (ir seneliai) galite tam sutrukdyti. Tačiau pirmiausiai jums reikia būti įsitikinusiems, kad homoseksualumas nėra – pakartoju NĖRA – paveldimas per genus. Apie tai jums reikia perskaityti žemiau, skyrelyje ”Mitas numeris 3”. 6. Bendras
abiejų tėvų vaidmuo Tokiems nelaimingiems vaikams reikalingas ypatingas tėvų dėmesys, kad jų gilios emocinės žaizdos būtų išgydytos. Deja, dėl įvairių priežasčių lengviausiai pažeidžiami yra vaikai iš sudužusių šeimų. Ne tiktai suaugę vyrai tvirkina vaikus. Vyresni vaikai ar paaugliai, daugelis kurių buvo patys tvirkinami, taip pat gali pasielgti su mažesniais vaikais. Todėl šiandieninėje visuomenėje su jos pasileidusia morale, jos pastoviu dėmesiu viskam, kas yra seksualu ir taip paplitusiu iškrypimų pripažinimu, jums reikia būti labai atsargiam, kokie žmonės supa jūsų vaiką, kai jūsų nėra. Ir mama, ir tėvas čia atlieka labai svarbų vaidmenį. Trečiasis svarbiausias žingsnis (sutrukdant homoseksualumui) yra santykiai ir bendradarbiavimas tarp tėvų. Vyro ir žmonos laimingi ir pilni meilės savitarpio santykiai yra geras priešnuodis prieš polinkio homoseksualumui išsivystymą. Ypatingai sūnui. Kaip tėvas elgiasi su savo žmona palieka neišdildomą įspūdį berniukui. Jis augdamas matys ir mokysis, kaip viskas turi būti. Kaip tai turi veikti. Mamai svarbiausia rodyti pagarbą savo vyrui ir skatinti savo sūnų “eiti pas tėtį”, kai jam iškyla svarbūs klausimai ar problemos. Mamai reikia anksti “paleisti” savo sūnų. Jai reikia nutraukti prisirišimą prie savęs ir leisti sūnui greičiau prisirišti prie savo tėvo. Tai turi prasidėti praėjus pirmiesiems 2-4 berniuko gyvenimo metams. Tačiau neteisinga teigti, kad per vėlu pradėti praėjus tam amžiui. Niekada nėra per vėlu, bet kuo daugiau metų praeina berniukui “neatsirišus” nuo savo mamos, tuo sunkiau tai padaryti. Mamai taip pat reikėtų nepasiduoti pagundymui “kontroliuoti namus”, netgi jei ji ir turi geresnį išsilavinimą, geresnį darbą ar yra protingesnė nei jos vyras. Visa tai kartu paėmus sustiprins berniuko norą tapti tokiu, kaip jo tėvas. Tai sustiprina berniuko pasitikėjimą savimi ir užtikrintumą jam vystant savo vyriškumą, taip pat meilę ir rūpestį, kai jis mato, kaip jo tėvas elgiasi su savo žmona. Labai nuostabu, kai tai klostosi taip, kaip turėtų būti. Tačiau nėra nei vienos tobulos santuokos. Bent jau visą laiką. Tam tikri idealaus vaidmenų pasiskirstymo sutrikimai, aišku, kad nepadarys berniuko homoseksualiu. Tačiau pagrindiniai santykių tarp tėvų principai yra be abejo svarbūs sutrukdant vaikams tapti homoseksualais. Kaip tada su berniuku, kuris – dėl miriado priežasčių – neturi nei mamos, nei tėvo? Aišku, užduotis yra sunkesnė, bet toli gražu ne beviltiška. Juk dauguma berniukų, augančių su vienu iš tėvų, aišku, kad netaps homoseksualais. Taip pat ginčytina, kad berniukas, kurio tėvas jį mušė, yra blogesnėje padėtyje, nei berniukas neturintis jokio tėvo. Tai ypatingai aktualu traumuotam berniukui, kurį tvirkino jo tėvas ar įtėvis. Vieniša mama labai gerai elgiasi, jei ji stengiasi, kad jos sūnus artimai bendrautų su kuriuo nors iš vyrų giminių (dėde, seneliu ir t.t.). Iš tiesų bet koks vyras, kuriuo ji pasitiki, galėtų tapti pavyzdžiu jos berniukui. Taip pat, jei berniukas auginamas vienos mamos, turi daug seserų, mamai reikia stebėti savo sūnų, kad jis neužsižaistų su mergaičių lėlėmis, bet geriau turėtų savo berniukiškus žaislus. Vienišas tėvas turi kitokio pobūdžio problemas. Berniukui, aišku, reikia ir mamos. Tačiau mylinčiam ir besirūpinančiam vienišam tėvui yra lengviau sutrukdyti savo sūnui tapti homoseksualu, nei vienišai mamai. Atsiminkite: mamos augina berniukus, bet tėvai augina vyrus. Gėjų lobistų (pagrinde RFSL) veikla mūsų mokyklose šiandieną, kartu su homoseksualaus gyvenimo stiliaus sužavinimu masinės informacijos priemonėse ir šou biznyje labai apsunkino tėvų pastangas šiandieną sutrukdyti savo atžaloms būti įtrauktiems į homoseksualų gyvenimo stilių. Neseniai aš perskaičiau šį straipsnį (nuor.19)viename populiariame kasdieniniame vakariniame laikraštyje (šved: Aftonbladet). Čia jie rekomenduoja pačius blogiausius vaistus į homoseksualumą linkusiam berniukui. Ten buvo parašyta: “Kada paskutinį kartą jūs davėte lėlę savo sūnui? Ekspertas: mes nesąmoningai auklėjame savo vaikus pagal pasenusius lyčių vaidmenis.” Kaip gi svarbu atrodo šiam “ekspertui”, kad mes augintume savo berniukus pagal naujus lyčių vaidmenis, kad jie taptų moteriškesniais. Jie nori pasistengti privesti juos iki lyties sumaišties. Kitokios išvados paprasčiausiai iš tokių mėšlo prieiti neįmanoma. Ir tai pastoviai kalama ir kalama į galvas visų lygių mokyklose, visuomenėje, masinės informacijos priemonėse ir šou biznyje. Homoseksualų visuomenė per daug gerai žino, kad homoseksualumas išsivysto iš polinkio į homoseksualumą, kuris savo ruožtu kyla iš lyties sumaišties. Savo velniška veikla jie medžioja mūsų vaikus baisiai stengdamiesi padidinti savo narių skaičių ir jėgą. Pačių mažiausių ir pažeidžiamiausių mūsų tarpe sąskaita. Kas gali būti dar baisiau? Aš viliuosi ir svajoju, kad vieną dieną atsiras “Gelbėkim vaikus fondas” tam, kad pasipriešintų šiam mėšlui. Jo veikla turėtų būti nukreipta į vaikus pavojaus zonoje. Tai gali būti daroma daugeliu būdų, tačiau jo tikslas turėtų būti padėti berniukams užmegzti ryšius su vyrais, rodančiais gerą pavyzdį, kad jie padėtų jiems išaugti vyrais. Toks fondas galėtų, pavyzdžiui, sponsoriauti vasaros stovyklą, kurios lyderiais būtų laimingai vedę ir stabilūs heteroseksualūs vyrai, turintys aukštą moralinį standartą ir troškimą padėti betėviams berniukams. Papildomai apie tėvo vaidmenį galite paskaityti Dale O’Leary knygą “Homoseksualių vyrų vaikystės patirtis”, NARTH (Homoseksualumo tyrimų ir terapijos nacionalinės asociacijos) leidykla (nuor.2). 7. JAV homolobistų atakos prieš žmones, kurie nesutinka su jų planais Irving Bieber’io ir jo komandos išsamūs tyrimai ir prieitos išvados – patvirtos vėlesnių tyrimų – sukėlė milžinišką pyktį “dviejų APA” (Amerikos psichiatrų asociacija ir Amerikos psichologų asociacija) homolobistų tarpe. Tokių sąžiningų tyrimų rezultatai mūsų visuomenėje nelaikomi “politiškai korektiškais” šiandieną. Ir su Bieber buvo atitinkamai pasielgta. Pavyzdžiui, kai Bieber praėjus daug metų po publikacijos vienoje APA konferencijoje skaitė paskaitą tema “Homoseksualizmas ir transseksualizmas”, jį grubiai pertraukė APA homoseksualų lobistų agitatoriai. Kitas mokslininkas – Ronald Bayer, kuris tuo metu buvo Niu Jorko Hastings instituto mokslinės draugijos narys – aprašo tą epizodą savo knygoje (“Homoseksualumas ir Amerikos psichiatrija: Diagnozės politika”, New York: Basic Books, 1981; psl. 102-103; (NUOR.1) psl. 33) tokiu būdu: “Bieber
pastangos paaiškinti savo poziciją…buvo sutiktos ironišku juoku…[Vienas]
protestuotojas pavadino jį ____. Bayer tęsia: Tačiau
diskusijų stalo neužteko. Bayer tęsia: 1971m.
gegužės 3d. protestuojantys psichiatrai įsibrovė į žymių šios profesijos narių
susirinkima. Jie pagriebė mikrofoną ir perdavė jį vienam gatvėse dirbančiam
aktyvistui, kuris paskelbė: Tada aktyvistai užsitikrino susitikimą su APA Nomenklatūros komitetu. Jos pirmininkas padarė prielaidą, kad galbūt homoseksualus elgesys ir nėra psichiatrinių sutrikimų ženklas ir kad todėl Diagnostikos ir Statistikos vadovas (DSV) tikriausiai turėtų atmesti šį naują supratimą. Gana greitai po to APA ištrynė homoseksualumą, kaip sutrikimą iš DSV, pasirėmę ne moksline informacija, bet vien dėl grubaus APA priklausančių homoseksualų aktyvistų elgesio. Pilnas pasakojimas apie tai yra intriguojantis (NUOR.1) psl. 32-35. Ir taip prasidėjo nauja epoka, kai didžiulė dauguma psichiatrų ir psichologų nebedrįsta padėti tėvams, kaip jiems sutrukdyti savo vaikams išsivystyti homoseksualais. 8. Švedijos homolobistų atakos prieš žmones, kurie nesutinka su jų planais Kalbant apie greitą mūsų pačių šalies ištvirkimą, pagrindinės šio proceso gairės yra šios (šaltinis http://www.gluefox.com – jame jūs galite paspausti ant šoninio meniu “Dienos adrenalino dozė” ir po to pasirinkti “Homoseksualumas – natūrali žmogaus seksualumo išraiška ar…?” (nuor.21): Prieš 1944, homoseksualūs santykiai tarp suaugusių buvo laikomi nusikaltimu ir toks elgesys buvo priimamas, kaip nenormalus ir iškrypęs. Savo laiku pradėjo dominuoti psichologinė homoseksualumo vertinimo perspektyva. Ji teigė, kad homoseksualumas kyla iš psichologinių sutrikimų dėl trauminių pergyvenimų vaikystėje. Ack Renander 1969 metais išleistoje Medicininėje Enciklopedijoje (Šved:Medicinsk Uppslagsbok) (ilgą laiką Švedijoje ji buvo laikoma pagrindiniu medicininiu žodynu) randame tokį apibrėžimą: “Ligotas seksualinis potraukis, nukreiptas į savo paties lytį”, 1973 metais išleistoje Norstedt Enciklopedijoje (šved: Norstedts Uppslagsbok) homoseksualumas buvo paaiškintas, kaip: “Iškrypęs seksualinis potraukis savo paties lyčiai. Priešingai: heteroseksualumas, normalus seksualinis potraukis.” Pilnu tempu pirmyn iki Puikybės festivalio 2001 metais, ekstravagantiško homoseksualumo demonstravimo Stokholme. Liberalaus Jaunimo Sąjungos palapinėje (šved: Liberala Ungdomsförbundet) pagrindinis pasilinksminimas buvo mėtyti strėlytes į dideles Alf Svensson (tuometinio Krikščionių Demokratų partijos pirmininko), popiežiaus ir Ulf Ekman (naujos charizmatinės denominacijos Švedijoje “Gyvenimo Žodžio” lyderio) nuotraukas. Tokį atvejį tikrai galima pavadinti neapykantos ir smurto skatinimu, nukreiptu ir prieš atskirus žmones ir prieš šių lyderių atstovaujamas žmonių grupes. Galima tik paspėlioti, kaip sureaguotų masinės informacijos priemonės, jei religinė konferencija pastatytų panašų atrakcioną su kai kurių krikščionių “bijančių” RFSL narių nuotraukomis ir užrašytų: “muškit gėjus”. Ką nors tokio į tai panašaus tikintys žmonės, aišku, niekada nesugalvotų padaryti. Tačiau RFSL nedvejoja provokuoti neapykantos religiniems žmonėms. Jie visiškai netoleruoja tam tikrų žmonių grupių. Dar keletas pavyzdžių, kaip homoseksualai provokuoja neapykantą Švedijoje šiandieną: Stokholmo miesto administracijos (tai yra iš mokesčių mokėtojų pinigų) 2003m. birželio mėn. išleistame jaunimo žurnale “Lava” buvo atspausdinta karikatūra, vaizduojanti Siwert Öholm (krikščionį žurnalistą) užsiimantį seksu su Alf Svensson. Po karikatūra buvo užrašytas šis tekstas, parašytas dainininko ir “debatų dalyvio” Ujje Brandelius: “…kalba eina apie krikščioniškos, nuvalkiotos, supuvusios, vyriškos, pasmirdusios, pasmerktos moralinės sistemos išvalymą ir jos nušlavimą nuo žemės paviršiaus.” Hans-Göran Björk (jis be kita ko yra ir laikraščio ”Pasaulis šiandieną”, kuris stipriai susijęs su “Gyvenimo žodžiu”, apžvalgininkas) pranešė apie karikatūrą ir tekstą ir Teisingumo kancleriui (šved: Justitiekanslern; JK), ir Teisingumo Ombudsmanui (šved: Justitieombudsmannen; JO). Abiejų nuomone tekstas apie krikščionių nušlavimą nuo žemės paviršiaus yra gana priimtinas. Palyginkite tai su rimtais juridiniais kaltinimais pateiktais pastoriui Åke Green, kai jis pamokslavo prieš homoseksualumą ir kitas seksualines nuodėmes. Švedijoje šiandieną daug oficialių valdžios organų ir vyriausybės padalinių yra stipriai paveikti homolobistų agendos. Pradedant nuo Aukščiausiojo Teismo (šved: HD arba Högsta Domstolen) ir žemyn. Ir ne tiktai politiniame lygyje. Didžioji dalis ”Švedijos bažnyčios” – jau ne vieną šimtmetį pagrinde finansuojamos mokesčių mokėtojų pinigais – yra stipriai paveikta homolobistų interesų. Tačiau netgi šioje bažnyčioje yra gana didelis narių ir tarnautojų skaičius, kurie nesutinka lyderių propaguojama politika. Upsalos arkivyskupas Hammar ir jo lesbietė sesuo Anna Karin Hammar yra priešakinėse linijose keičiant ilgą doktrinišką tradiciją Švedijos (Liuteronų) bažnyčioje. Daugiau informacijos apie (su keletu išimčių) labai menką krikščionių reakciją į homoseksualų sąmokslą eikite į nuorodą Nr.6 (Nr.6). Vykstant ”Kultūros vakarui” Upsaloje 1998m. rugsėjo 19d., jie suorganizavo “mišias/tarnavimą” Upsalos Katedroje, kurioje jie išstatė taip vadinamą Ecce Homo parodą. Ji susidėjo iš paveikslų vaizduojančių Jėzų ne tiktai homoseksualioje aplinkoje, bet ir patį kaip homoseksualą. Pavaizduoti Jėzų tokiu būdu ”šventoje” Upsalos Katedroje ”mišių” metu yra tolimiausiai siekiantis įrodymas to, kas įvyko Švedijoje per panašiai paskutinius maždaug 30 metų. Tokioje aplinkoje tėvams beveik neįmanoma atrasti psichologų ir psichoterapeutų norinčių pakonsultuoti apie jų vaikų lyčių sumaišties problemas. Išskyrus, žinoma, atvejus, kai jie skatina tėvus leisti savo vaikams išsivystyti į homoseksualius vyrus ir moterus. Švedijos psichologų asociacija (šiuo metu apie 8500 narių) buvo įkurta 1955 metais. 1998 metais jie išleido savo ”Etinius principus profesionalams psichologams Skandinavijos šalyse” (šved: "Yrkesetiska Principer för psykologer i Norden"). Be kitų dalykų juose nurodyta, kad jie turi ”gerbti skirtumus individualiuose, vaidmenų ir kultūriniuose aspektuose kalbant apie funkcionavimo, lyčių ir seksualinės orientacijos lygius.” Tai gali nuskambėti kaip kalakuto burbuliavimas (tai lygiai taip pat skamba originaliame tekste švediškai). Išskyrus tai, kad mantra yra ”gerbti seksualinę orientaciją”. Pridėjus “informaciją visuomenei” apie “vadovą dėl skundų apie psichologus”, bet koks psichologas numano laukiančią grėsmę, jei jie panorėtų padėti tėvams sutrukdyti savo vaikams tapti homoseksualais. Kol kas mes kalbėjome apie Mitą numeris 1 (kad abu gyvenimo stiliai yra taip pat pageidaujami) ir Mitą numeris 2 (kad jūs negalite paveikti savo vaiko būsimos seksualinės orientacijos). Eikite toliau į Trečią mitą. Trečias mitas: Seksualinė orientacija yra paveldima – “Tai užprogramuota genuose” 1. Kaip
homolobistai iškraipo tyrimų rezultatus Metams bėgant po 1973m. homoseksualų filialai ir jų šalininkai įgavo vis daugiau ir daugiau jėgos abiejose APA organizacijose. Iki tokio lygio, kad jie šiandieną sudaro tikrą cenzūros komitetą, kurio galioje yra visų tyrimų apie homoseksualumą, jo kilmę ir priežastis patvirtinimas. Homoseksualai šiandieną turi net labai daug savo atstovų Elgsenos moksluose. Todėl kai tiktai naujas tyrimas yra publikuojamas, svarbu sužinoti, kas buvo tyrinėtojai, kokia jų seksualinė orientacija ir taip pat kas finansavo tyrimus. Taip gaila, kad danar yra tokia situacija. Tačiau taip jau yra šiandieną, ir todėl per paskutinius dešimtmečius turime tiek daug iškraipytų – ir netgi suklastotų – tyrimų šia tema. Homoseksualų planas yra ”tyrimais” – ir jų rezultatus paskleidus per masines informacijos priemones – įrodyti, kad homoseksualumas yra įgimtas. Kai vėlesni tyrimai įrodo, kad rezultatai buvo neteisingi ar netgi suklastoti, masinės informacijos priemonės niekada nepraneša apie pataisymus. Žemiau einančioje medžiagoje jūs rasite daugybę pavyzdžių apie tai. Tačiau mes pirmiausiai turime pažiūrėti, kodėl vyksta toks pasibaisėtinas iškraipymas ne tik vykdant tyrimus, bet ir paskelbiant jų rezultatus plačiajai visuomenei. Tyrimai atskleidė, kad yra net labai didelis skaičius homoseksualų ir jiems pritariančių masinės informacijos priemonėse. Tiktai vienas pavyzdys, New York Times ir Washington Post – vadovaujančių „senosios kartos“ naujienų organizacijų – didžiąją redakcinių kolegijų dalį sudaro homoseksualai. Tai galbūt kraštutinis atvejis, bet visose masinėse informacijos priemonėse vyrauja ta pati kryptis. Ir aišku, kad patys laikraščiai niekada nerašo apie šį įsitvirtinusį šališkumą. Jie niekada neatskleis savo skaitytojams, kokia dalis jų redakcinių kolegijų yra homoseksualai. Kodėl gi taip svarbu išryškinti šią situaciją? Visi mes susidarome savo nuomones ir požiūrius pagal tai, ką mes skaitome ir girdime. Visi, taškas! Todėl plačiai priimtos nuomonės pagrinde yra formuojamos mūsų masinėmis informacijos priemonėmis. Ypatingai, televizija. Ir tokioje šalyje, kaip mūsų, kur yra tik nedidelis skaičius kanalų švedų kalba, mūsų informacijos šaltinių skaičius – didžiąjai gyventojų daliai – yra iš tikrųjų labai ribotas. JAV New York Times neseniai davė instrukcijas savo žurnalistams – o jų yra labai daug visame pasaulyje – kaip jie turi raportuoti apie temas susijusias su homoseksualumu. Pavyzdžiui, apie gėjų teises jie sako štai kaip: „Gėjų šalininkai yra susirūpinę, kad posakis ‚gėjų teisės‘ verčia žmones neigiamai reaguoti, manant kad gėjai turi teises, kurių kiti neturi. Gėjų šalininkams geriau patinka posakiai ‚lygios teisės‘ ar ‚pilietinės gėjų teisės‘. Jeigu jums vis tiek reikia naudoti terminą ‚gėjų teisės‘ – pavyzdžiui antraštėse, kai yra apribotas raidžių skaičius – tada jums reikia tiksliai apibrėžti tekste, ką tai reiškia.“ Jeigu homolobistų
siekis yra išpopuliarinti save per masines informacijos priemones, tai kaip gali
būti geriau tai įvykdyti jei ne iš tiesų būnant masinėse informacijos
priemonėse. Ir vadovaujančiose pozicijose. 1990 metais homoseksualai
žurnalistai suformavo savo nacionalinę asociaciją, Nacionalinę Lesbiečių ir
Gėjų Žurnalistų Asociaciją (NLGJA), kuri tapo labai įtakinga. Jų 10 metų
jubiliejaus iškilmėse San Franciske 2000 metų rugsėjo 7-10d. jie pravedė siurrealistinę
diskusiją vienoje iš jų pagrindinių sesijų. Diskusijų stalo aptariamas
klausimas buvo: „Ar reporteris, darydamas reportažus apie su homoseksualumu
susijusius atvejus, yra atsakingas įtraukti ir tokias nuomones, kurios
priešingos homoseksualų nuomonėms?“ Vienas iš dalyvių atstovaujantis vienai iš didžiųjų naujienų
organizacijų (Jeffrey Kofman) išsireiškė tokiu būdu: „Visos šitos kalbos
apie ‚balansą‘, kurį mes kaip žurnalistai turime pasiekti...lygiai taip pat,
kai mes kalbame apie juodųjų bendruomenes, aš niekada nemačiau žinių, kur jūs
pirma nušviestumėte vieną pusę, o po to turėtumėte bėgti ir prašyti Klano
nuomonės tuo klausimu; Man gi reikia paimti interviu iš Klano taip pat. Ar tai
būtų teisinga?“ Paula
Madison, NBC įvairiapusiškumo viceprezidentė ir WNBS naujienų redaktorė prisijungė:
„Aš sutinku su juo. Nematau prasmės, kodėl mes turėtume siekti gauti ....
absurdžią, nesveiką nuomonę vien tik tam, kad turėtume kitokią nuomonę.“ Kofman pridėjo: „Visi mes esame matę ir
toliau matome reportažus, kuriuose apžvelgiami gėjus liečiantys klausimai ir
kuriuose įtraukti žmonės, kurie paprasčiausiai yra netolerantiški ir galbūt
taip pat ir nekvalifikuoti.“ New York Times instrukcijos savo reporteriams ir žurnalistams daugiau nebenaudoti išsireiškimo “gėjų teisės” prieštarauja pradinėms rekomendacijoms anksčiau išleistoje Kirk ir Madsen knygoje (“Po baliaus: Kaip Amerika nugalės savo baimę ir neapykantą gėjams 90-aisiais“). Aš nežinau geresnio Kirk ir Madsen naudotų įmantrių marketingo metodų demaskavimo, nei David Kupelian knyga pavadinta „Blogio marketingas: Kaip radikalai, išskirtinieji ir pseudoekspertai parduoda mums užmaskuotą ištvirkimą už laisvę“. Norėdami perskaityti gerą knygos trumpą apžvalgą spauskite čia (nuor.22). Savo knygoje David Kupelian rašo: “Jūs galbūt galvojate: Kur ir kada ši galinga ‘gėjų teisių’ trimitavimo visuomenei jėga sustos? Galutinis jų tikslas yra ne tiktai įtvirtinti visišką homoseksualumo pripažinimą, įskaitant tos paties lyties santuokas, bet taip pat uždrausti ir netgi įtraukti į Baudžiamąjį kodeksą viešą homoseksualizmo kritiką, įskaitant ir Biblijos vietų, kur nepritariama homoseksualizmu, citavimą. Tai jau galioja Kanadoje ir kai kuriose Skandinavijos šalyse.“ Todėl šiandien vargas tam žurnalistui, kuris išdrįsta išreikšti mintis, kurios nėra politiškai teisingos. Tai gali sugriauti bet kurio karjerą. Mūsų šalyje situacija yra netgi blogesnė, nei JAV. Todėl nieko nenustebino, kad Švedijos televizijai („SVT“) – finansuojamai privalomais mokesčiais už televizijos licenzijas – buvo suteiktas prestižinis „Vaivorykštės prizas“ už sėkmingą homoseksualams aktualių klausimų propagavimą. Iš vienos pusės galima suprasti, kad žurnalistai ir šou biznio atstovai, dirbantys masinės informacijos priemonėse ir šou biznyje stengiasi, kiek tik gali, įtikinti kitus pripažinti jų gyvenimo stilių. Kas gi nenori jaustis pripažintu? Tiktai taip liūdna, kad už tai tenka mokėti lengviausiai pažeidžiamiems vaikams ir tai atima tėvų ir senelių teisę žinoti faktus. Kas išaiškėjo 1996 metais moksliniame simpoziume tema “Seksualinė orientacija” labai akivaizdžiai pailiustruoja, kokios jėgos veikia ir kokie metodai naudojami. Vienas iš tyrinėtojų, Scott Hersherger, padarė prielaidą, kad teismai negalės palaikyti diskriminacijos prieš grupę žmonių, jei priklausomumas grupei apibrėžiamas pagal biologinius, o ne elgsenos kriterijus. Jis sakė pritariančiai miniai: „Viešosios nuomonės apklausos ir empiriniai tyrimai visada rodo, kad kaip žmonės priima kokius bruožus/išskirtinumus tiesiogiai priklauso nuo to, ar jie mano, kad to negalima pakeisti. Todėl kuo stipriau žmonės tikės, kad homoseksualumas ar seksualinė orientacija yra biologiniai atvejai, tuo lengviau jiems bus tai priimti.“ Kitais žodžiais, esmė yra tokia: Reikia sukurti tokius tyrimus, kurie parodytų, kad „homoseksualumas ir seksualinė orientacija yra biologiniai atvejai, o ne pasirinktas gyvenimo stilius!“ Todėl nestebina, kad sutinkame daugybę „juokingo mokslo“. Visu tuo siekiama įtikinti žmones. Ar tyrimas atliktas sąžiningai ar ne - daugeliui iš jų tai yra šalutinis klausimas. Atrodo, kad bet koks homoseksualaus elgesio paaiškinimas – išskyrus pateiktą Biblijoje (Romiečiams 1 skyrius) – yra priimtinas daugeliui psichologijos „mokslininkų“. Taip pat ir lengvatikėms masinės informacijos priemonėms bei žmonėms! Viskas tam, kad būtų pateisintas gyvenimo stiliaus pasirinkimas, kuris yra žalingas ir asmeniui, ir visuomenei. Pagalvokit vien apie visas lėšas paskirtas (dažnai iš homoseksualų išteklių) tokio pobūdžio tyrimams. Homoseksualumo
tyrimus galima suskirstyti į dvi pagrindines kategorijas: 1)
Psichologinės/Aplinkos teorijos ir 2) Biologinės teorijos. Iki pat šios vietos
mūsų tyrimai (pvz: Bieber ir kt.) naudojosi tik psichologinėmis/aplinkos
teorijomis. Dabar mes pereiname prie biologinių teorijų, kurio savo ruožtu gali
būti padalintos į trijų sričių tyrimus: Suaugusių hormoninė hipotezė. Tam tikrą laiką buvo galvojama, kad skiriasi sekso hormonai tarp heteroseksualių ir homoseksualių suaugusių žmonių. Dabar jau yra įrodyta, kad taip nėra ir todėl ši tyrimų sritis šiandieną nebėra aktuali. Genetinė hipotezė. Šia tyrimų sritimi buvo labiausiai domimasi per paskutinius keletą dešimtmečių. Todėl mes dabar apsistosime ties ja. Tai taip sritis, kur galima prieiti prie konkrečių išvadų. 2. Kallman 3.
Bailey-Pillard (1991) Tuo tikslu buvo atlikti kiti tyrimai. Vienas iš jų buvo 1991 metais atliktas Michael Bailey iš Northwestern Universiteto ir Richard Pillard iš Bostono Univrsiteto tyrimas. Jų ataskaita (NUOR.5; psl 72-78) buvo visur labai išplatinta ir masinėse informacijos priemonėse ja vis dar remiasi homoseksualų lobistai (pateikdami ją lengvatikiams žmonėms). Pillard yra homoseksualas. Jų ataskaitoje (nuor.17) jie pateikė tokius rezultatus: Dvyniai iš
vieno kiaušinio (identiški dvyniai): 52% PC (29 iš 56 = 52%) Bailey ir Pillard naudojo terminą PC (Probandwise Concordance atitikimas), kuris reiškia štai ką: Identiškiems dvyniams “52% PC” reiškia, kad 52% jų surastų identiškų dvynių turėjo tą patį polinkį į homoseksualumą, kaip ir jų broliai. Iš pirmo žvilgsnio gali atrodyti, kad yra prasmės tvirtinti, kad yra “homo genas”. 52% identiškų dvynių reiškia, kad jei vienas iš identiškų dvynių yra homoseksualus, tada yra 52% tikimybė, kad jo brolis dvynys taip pat bus homoseksualus. Tai daug didesnis skaičius, nei 2-4%, kurių būtų galima tikėtis remiantis homoseksualų procentine dalimi gyventojų tarpe. Tuo metu daugeliui tyrimo rezultatai atrodė kaip įrodymas, kad homoseksualumas (nors ne 100%) bent jau didele dalimi yra užprogramuotas genuose. Bet vienas faktas, kuris nebuvo žinomas žmonėms, bet gerai Pillard paslėptas, buvo tai, kad tiriamos dvynių poros buvo pasirinktos labai šališkai. Kiti vėlesni tyrimai nesugebėjo gauti tokių pačių rezultatų. Tada išaiškėjo, kad Baley ir Pillard užverbavo tyrime dalyvavusius žmones paduodami skelbimus gėjus palaikančiuose žurnaluose, tuo būdų atlikdami akivaizdžiai šališką atranką savo tyrimui. Labai svarbu, kad suprastumėte to reikšmę. Gėjų bendrijai buvo svarbu įrodyti genetinę hipotezę dėl trijų priežasčių: 1) jeigu homoseksualumą apsprendžia genai, tada visuomenei nėra ko jaudintis, kai suaugę homoseksualūs vyrai patraukia į savo gretas jaunus paauglius ir 2) maždaug dešimt kartų didesnis vaikų tvirkinimo atvejų skaičius homoseksualų tarpe neprisidėtų prie vaikų nuteikimo tapti homoseksualais, jei tai jau yra įgimta ir 3) gėjų gyvenmo stilius taptu viešai priimtinas, kadangi tai ne jų pasirinkimas, bet jie tokiais jau gimė. 4.
Bailey-Dunne-Martin (2000)
Pastebėkite labai skirtingus rezultatus (nešališkame) Australijos dvynių tyrime. Vyrų tarpe Bailey ir jo komanda dabar jau atrado, kad iš 27 identiškų dvynių vyrų porų, kuriose bent vienas buvo homoseksualas, tiktai 3-e buvo brolis-dvynys, kuris taip pat buvo homoseksualas. Kitais žodžiais: tiktai 3 iš 27 (arba 11,1%) homoseksualių vyrų turėjo brolį-dvynį, kuris taip pat buvo homoseksualus. Gauname tik 11% (=3/27) atitikimą. Tas 20% “Probandwise Concordance” pristatytas lentelėje apie Australijos vyrų tyrimą yra naujas Bailey, Dunne ir Martin skaičiavimo metodas, kai kiekviena atitinkanti pora priskaičiuojama du kartus ir skaitiklyje, ir vardiklyje. Todėl gaunasi 3+3=6 skaitiklyje ir 27+3=30 vardiklyje (6/30=20% pažymėtų kaip PC lentelėje). Tačiau norėdami tai palyginti su pirmuoju tyrimu, turime lyginti 29 iš 56 (52%) Bailey-Pillard tyrime su 3 iš 27 (11%) Bailey-Dunne-Martin tyrime. Bet galutinėje analizėje mes norime palyginti 11% atitikimą Bailey-Dunne-Martin tyrime su homoseksualumo paplitimo lygiu bendrame gyventojų skaičiuje. 11% atitikimas jau nedaro prielaidos apie genetinę įtaką. Netgi jei ir 11% yra daugiau, nei vyrų homoseksualų dalis gyventojų tarpe, mes turime atsižvelgti į tai, kad identiški dvyniai paprastai yra panašiai auklėjami ir auga panašioje aplinkoje. Tie 11% (palyginus su 2%-4%) gali būti lengvai tuo paaiškinami. Bet kokiu atveju, šie Bailey-Dunne-Martin rezultatai teigia, kad nėra jokio pastebimo genetinio ryšio. Nepaisant šių naujų rezultatų šios temos aukštinimas ir supolitinimas masinėse informacijos priemonėse nepasibaigė. Mes gi be kita ko kalbame apie “gėjų genų mokslą” (juokingas mokslas) ir šiandieninėje visuomenėje “politinis korektiškumas” tapo svarbesnis nei moksliniai faktai. Bailey-Dunne-Martin tyrimas nedvejojo demaskuoti ankstesnį falsifikuotą Bailey ir jo buvusio homoseksualus kolegos Pillard tyrimą. Savo atradimų išvadose jie rašo: “Tai rodo, kad ankstesnių tyrimų atitikimai buvo išpūsti, kadangi atitikimai buvo pagrįsti šališka atranka”. Jie toliau tesia: “Šie tyrimai nesuteikia statistiškai žymios paramos homoseksualios orientacijos genetinių faktorių svarbai.” Taigi apibendrinant šis tyrimas, atliktas Bailey, Dunne ir Martin (be šališkos atrankos), ne tiktai nuneigia ankstesnį Bailey ir Pillard tyrimą, bet taip pat yra stiprus įrodymas, kad homoseksualumas nėra užkoduotas genuose. Tai, žinoma, neatmeta galimybės (galbūt netgi tikimybės), kad kiti genai gali prisidėti prie polinkio į homoseksualumą išsivystymui vaikystėje. Pavyzdžiui, berniukai gimę su labai jautriu temperamentu gali kentėti labiau, nei dauguma berniukų dėl to, kad neatsakingas tėvas juos atstumia, ko pasekoje jie lengviau pasiduoda lyties sumaiščiai ir netgi Lyties Tapatybės sutrikimui (GID), kaip jau rašyta anksčiau. Analogiškai, berniukas su įgimtais genais, dėl kurių jis išauga labai aukštas turi didenį šansą tapti geru krepšinio žaidėju. Bet pirmiausiai jam reikia nuspręsti pradėti žaisti krepšinį. 5. Dar
vienas suklastotas tyrimas (Hamer, Hu, Magnusson, Hu ir Pattatucci) Kaip vėliau paaiškėjo, Hamer ir jo komandos tyrimas buvo dar viena klastotė ir praėjus dviems metams tas pats žurnalas „Mokslas“ pranešė, kad Hamer buvo tardomas Sveikatos ir Aptarnavimo Paslaugų departamento „Tyrimų garbingumo ofiso“ dėl „šališkos savo atradimų ataskaitos“ (NUOR.1 psl. 113). Tačiau jokių fanfarų nesigirdėjo naujienų laidose, kai buvo pranešta apie šiuos kaltinimus. Todėl daug žmonių net ir šiandien įsivaizduoja, kad „gėjų genas“ yra atrastas ir kad todėl homoseksualumas yra paveldimas. Kadangi šis melas taip plačiai paplitęs, patyrinėkime iš arčiau Hamer ir jo komandos darbą. Hamer ir jo komanda užverbavo 76 homoseksualių vyrų grupę iš AIDS gydymo programos. Jie visi sakė, kad turi bent vieną homoseksualų brolį ir daug homoseksualios orientacijos dėdžių iš mamos pusės, bet nedaug dėdžių iš tėvo pusės. Hamer‘io komanda iškėlė hipotezę, kad tai turi atsispindėti kokiame nors gene X chromosomoje. Kaip jūs tikriausiai žinote, vyrai gauna savo X chromosomą iš vienos iš dviejų mamos X chromosomų, o savo Y chromosomą iš savo tėvo. Kadangi mamos nebuvo homoseksualios, todėl buvo manoma, kad tiktai viena iš jos dviejų X chromosomų turėjo gėjų geną. Todėl paėmus visus gyventojus maždaug pusė visų berniukų turėtų turėti X chromosomą turinčią gėjų geną, o pusė – ne. Tačiau iš tiriamų 40 homoseksualių brolių porų, ne tiktai pusė (t.y. 20), bet visi 33 iš jų turėjo X chromosomą su skirtingu q28 genu, kuris nėra būdingas normaliam jų deriniui. Kadangi šis kiekis (33) buvo daug didesnis, nei spėtas 50%, jie darė prielaidą, kad būtent šis genas sąlygojo vyrų homoseksualią orientaciją. Tačiau buvo juk ir tos 7 poros homoseksualių vyrų, neturinčių šių „skirtingų“ genų. Jei šie rezultatai būtų buvę tikri ir teisingi, ir todėl pasikartotų vėlesniuose tyrimuose, iš jų sekanti išvada vis tiek būtų apribota šiuo aspektu: Būtent toks chromosomų išsidėstymas nėra nei būtins, nei pakankama homoseksualumo sąlyga. Jis nėra būtinas, kadangi 7 iš 40 homoseksualių porų neturėjo to išsidėstymo. Ir jis nėra pakankamas, kadangi vėlesnis Hamer komandos tyrimas (įtraukiant turinčius tokią pačią kilmę nehomoseksualius brolius) parodė, kad kai kurie iš šių heteroseksualių brolių turėjo tokį patį q28 genų skirtumą. Toks genų skirtumas nėra priimtinas kaip „gėjų geno“ apibrėžimas. Tačiau (ir vėlgi tiktai jei tyrimas būtų sąžiningas) būtų galima tvirtinti, kad gali būti tam tikri kiti faktoriai susiję su būtent šiuo genų skirtumu, kurie yra susiję su kitais šeimos faktoriais ir sąlygoja didesnę tikimybę tapti homoseksualais. Pavyzdžiui, žmogus su šiuo genų skirtumu, gali genetiškai būti linkęs į nuotykių ieškojimą ar panašiai. Kas žino, kas tai galėtų būti? Kaip neužilgo po
to išaiškėjo, Hamer ir jo komandos tyrimas buvo dar vienas apgaulingas žaidimo
su skaičiais pavyzdys. Praėjus trumpam laiko tarpui po Hamer ir jo komandos
rezultatų atspausdinimo „Moksle“, tas pats žurnalas atspausdino mokslininkų iš
Yale Columbia ir Luizianos valstijos universiteto paneigimą. Be kita ko jie ten
rašė (NUOR.1 psl. 111-112): Visų mokslų garantas yra tas, kad jeigu bandymas negali būti pakartotas (atkurtas), jis negali būti pavadintas ”atradimu” ar ”išradimu”. Kiti mokslininkai bandė atkurti Hamer ir jo komandos tyrimą, bet be rezultatų. Vienas didelis tyrimas buvo atliktas 1999 metais, jame dalyvavo 52 gėjų brolių poros. Komanda (Rice, Anderson, Risch ir Ebers) tikrino keturias skirtingas chromosomų atžymas toje pačioje genetinėje srityje, bet neatrado jokio ryšio su homoseksualia orientacija. Žurnale ”Mokslas” (284, 1999m. balandį) 666 puslapyje jie teigia: ”Neaišku, kodėl mūsų rezultatai taip prieštarauja pradiniam Hamer tyrimui. Kadangi mūsų tyrimas buvo didesnis, nei Hamer’io ir jo komandos, mes tikrai būtume aptikę tokio paties dydžio genetinį nukrypimą, kaip ir tame tyrime. Nepaisant to, mūsų duomenys nepatvirtina didelės įtakos geno egzistavimo, geno esančio pozicijoje Xq28, kuris įtakotų seksualinę orientaciją.” Sutrumpinimas “Xq28” apibrėžia geno poziciją q28 ant X chromosomos. Tyrinėtojų komanda šiam tyrimui skyrė daug laiko ir pastangų, ir jiems buvo mįsle, kodėl jų rezultatai ”taip prieštaravo Hamer tyrimui”. Kaip rašiau aukščiau, ”Tyrimų garbingumo ofisas” – esantis Sveikatos ir aptarnavimo paslaugų departamento filialu – vėliau užvedė bylą Hamer’iui dėl ”savo duomenų šališkos ataskaitos”. Dar vienas intelektualinio nesąžiningumo pavyzdys! Viskas tam, kad būtų toliau prastumti homoseksualų planai, kaip buvo anksčiau (1991) Kirk ir Madsen pasiūlyta (žr. Pirmas mitas įžangoje). Po to, praėjus maždaug metams (2000m. kovą) pasirodė Bailey-Dunne-Martin tyrimas apie identiškus dvynius Australijoje (žr. aukščiau), kuris galutinai demaskavo visas hipotezes ir teorijas apie įmanomą ”gėjų geno” egzistavimą ir atrodo, kad ryžtingai užbaigė tolimesnę mokslinius ginčus šiuo klausimu. Tačiau tai nereiškia, kad šios temos pabrėžimas ir politizavimas masinės informacijos priemonėse tuo užsibaigė. Juk mes čia kalbame apie ”gėjų geno mokslą” (juokingas mokslas) ir šių dienų visuomenėje ”politinio korektiškumas” yra svarbesnis, nei moksliniai faktai. Kadangi klaidingi Hamer’io rezultatai masinės informacijos priemonėse vis dar plačiai propaguojami kaip tiesa ir kaip įrodymas, kad yra nustatytas genetinis homoseksualumo ryšys, aš patyrinėjau detaliau Hamer’io tyrimą. Tai jūs galite rasti šioje nuorodoje - (Nr.5); "Hamer tyrimo kritika”. Jei turite laiko ir pastangų pasikasinėti analizėje, jūs atrasite, apie kokį ”juokingą tyrimą” mes čia kalbame. 6. Bearman-Bruckner
(2001) Ir Baerman, ir Bruckner
(panašiai, kaip ir Bailey-Dunne-Martin savo ataskaitoje) taip atsiliepė apie
Bailey-Pillard ataskaitą: Stebėtina, kad nepaisant daugybės Bailey-Pillard darbo demaskavim, homolobistai toliau juo remiasi. O pagrindinės masinės informacijos priemonės neturi jokio supratimo. Įžanga Pats LeVay iš
pat pradžių labai rūpinosi, prie kokių išvadų prives jo tyrimas. Kiti – ypatingai politiškai
korektiškos masinės informacijos priemonės – garsiai pranešė, kad jo rezultatai
yra įrodymas, kad dabar yra nustatytas ryšys tarp homoseksualumo ir genetinės
ar hormoninės įgimtos struktūros. Mes taip pat primename, kad Scott Hersherger
tyrinėjimų simpoziume buvo sakęs (žr. aukščiau): LeVay taip pat yra pateikęs savo asmenines ir emocines priežastis, kodėl jis pirmoje eilėje pradėjo savo tyrimus. Viename interviu jis yra pasakęs: " ‘Aš žinojau, kad esu gėjus nuo 13 metų amžiaus,’ jis sako ir jo įdegęs veidas išsišiepia. ‘Kaip gėjus aš buvau motyvuotas atlikti šį darbą. Jeigu aš nebūčiau to ėmęsis, niekas kitas nebūtų skubėjęs tai padaryti. Ir kaip mokslininkas, aš žinojau, kad sugebėsiu atlikti tokį tyrimą….. Kas galutinai pakeitė šio tyrimo kryptį buvo gili asmeninė krizė. 1990 metais LeVay partneris, Richard, greitosios pagalbos gydytojas, mirė po ketverių metų kovos su AIDS. ‘Richard ir aš praleidome kartu 21 metus,’ jis prisimena, savo žodžiais prikeldamas atsiminimus. ‘Prižiūrėdamas jį, aš nusprendžiau, kad noriu pakeisti savo gyvenimą. Jūs suprantate, kad gyvenimas yra trumpas ir kad jums reikia atsirinkti, kas yra svarbu, o kas ne. Man emociškai reikėjo padaryti kažką asmeniško, kažką susijusio su mano gėjaus identitetu’”. Viename interviu su Newsweek LeVay pasakė, kad po jo mylimojo mirties, jis apsisprendė atrasti genetinę homoseksualumo priežastį arba palikti mokslą visiems laikams. Be to jis prisipažino, kad norėjo apšviesti visuomenę apie homoseksualizmą, pakeičiant jos teisinį ir religinį požiūrį į šį reiškinį. Vien tik tai nėra įrodymas tyčinio nesąžiningumo. Tačiau jo tyrimą vargu ar galima pavadinti nešališku. Bet išlieka klausimas: ar jis paliko savo postą kaip mokslininkas Salk institute todėl, kad negalėjo “atrasti genetinės homoseksualumo priežasties.” Dar viename
interviu jis remiasi dabar jau blogos reputacijos ir suklastotais
Bailey-Pillard bei Hamer ir jo komandos tyrimais (žr. 6 ir 8 skyrius aukščiau).
Štai kaip jis rašo “Discover” žurnale 1994m. kovo mėnesio numeryje
(pavadinimas: “Seksas ir smegenys”) [mano pabrėžimai]: interviu tęsia: LeVay tyrimas ir hipotezės galima sakyti įeina į “Suaugusių žmonių hormoninių hipotezių” sritį ( ar galbūt Priešgimdyvinių hormoninių hipotezių), kuri – kaip pažymėta aukščiau – yra viena iš trijų “Biologinių hipotezių” sričių, o “Aplinkos hipotezės” yra visiškai skirtinga sritis. [Kitos dvi Biologinių hipotezių šakos yra Genetinės hipotezės (tiesioginės ir netiesioginės) ir Priešgimdyvinės harmoninės hipotezės (žr. 8 skyrių žemiau)]. LeVay tyrinėjo pogumburinę sritį smegenyse, vadinamą Tarpiniu priešakinio pogumburio branduoliu arba anglišku sutrumpinimu INAH. Yra keturios tokios sritys (INAH1-4). Jis teigė, kad savo tyrimu jis atrado, kad INAH3 buvo mažesnė pas homoseksualus vyrus ir moteris, nei pas heteroseksualius vyrus. Jis ištyrė smegenis 35 ligonių vyrų ir 6 moterų. Jis atskyrė 19 homoseksualių vyrų, kadangi jų gydytojai buvo tai pažymėję jų ligos žurnaluose. Jis laikė likusius 16 vyrų heteroseksualais, nes nebuvo tokio pažymėjimo jų ligos žurnaluose, nors ir 6 iš šių 16 mirė nuo AIDS, lygiai taip pat, kaip ir visi 19, kurie turėjo tą atžymą savo žurnaluose. Taip kad jau šis suskirstymas iš pat pradžių pradeda kelti abejones. Tačiau vis tiek, padarykime prielaidą, kad Simon LeVay atradimai (apie vidutiniškai mažesnes susirgusių homoseksualių vyrų INAH3 smegenų sritis) yra teisingi. Prie kokių išvadų veda šis atradimas? Aišku, yra didelis skirtumas tarp atradimų ir išvadų. Tyrimo
išvados 1. Hipotesė prieštarauja ir Bailey-Dunne-Martin (žr. 4 skyrių aukščiau), ir Bearman-Bruckner (žr. 6 skyrių aukščiau) atradimams. Atsiminkime, kad Bailey-Dunne-Martin tyrimas buvo atliktas vien su dideliu skaičiumi dvynių iš vieno kiaušinio (t.y. identiškais dvyniais). Tokie dvyniai labiau nei bet kurie kiti vaikai turėtų turėti labai panašias ir genetines, ir hormonines charakteristikas nėštumo metu. Tačiau tyrimų komandos – abejos paneigdamos dabar jau liūdnai pagarsėjusį Bailey-Pillard tyrimą – priėjo išvados, kad identiškų dvynių tarpe nėra statistiškai žymaus ryšio tarp jų homoseksualumo. 2. Mes žinome, kad nuo žmogaus gimimo iki mirties jo smegenyse vyksta žymūs pokyčiai. Pavyzdžiui, NIH (Nacionalinio Sveikatos Instituto) tyrimuose buvo atrasta, kad žmonių, kurie pradėjo skaityti Brailio raštą po to, kai apako, smegenų dalis, dalyvaujanti “skaitymo piršto” valdyme, išaugo. Taip pat, gerai žinoma, kad tiems berniukams, kurie turi Lyties Tapatybės Sutrikimą (GID, žr aukščiau) ir kurie pagrinde žaidžia su mergaitėmis, dažnai išsivysto moteriškas balsas bei kiti moteriški bruožai. Kitais žodžiais: Tam tikru mastu smegenų vystymasis yra įtakojamas mūsų elgesio ir su kuo mes save tapatiname, kai augame. 3. INAH3 dydžio skirtumas gali būti susijęs su kažkuo, kas gali padidinti galimybę (polinkį) tapti homoseksualiu, bet neapsprendžia tokios pasekmės. Pavyzdžiui, berniukai gali gimti su genais, dėl kurių jie auga arba grakštūs, arba raumeningi. Ir tėvui gali būti lengviau bendrauti su sūnumi, kuris yra raumeningas ir todėl pasiekia geresnių rezultatų populiariose sporto šakose (ledo ritulyje, futbole ir t.t.), kurios ir jam patinka, negu su sūnumi, kuris yra grakštus ir kuriam geriau sekasi, pavyzdžiui, balete ar dailiajame čiuožime. Čia taip pat, kaip ir būti gimusiam su genais, kurie sąlygoja aukštą ūgį. Toks berniukas turi geresnes sąlygas pasiekti geresnių rezultatų krepšinyje, nei mažesnis berniukas. Tačiau aukštas berniukas negali pasiekti gerų rezultatų krepšinyje tol, kol jis nepradės žaisti krepšinio. Lygiai taip pat berniukas gali būti nuteiktas tapti homoseksualiu dėl tos aplinkos, kurioje jis išauga (nėra gero vyro pavyzdžio, RFSL verbavimas ir t.t.). (Gerai žinoma,
kad tarp dailiojo čiuožimo vyrų profesionalų yra daug didesnis homoseksualų
skaičius, nei bendrai jų dalis gyventojų tarpe. Kažkas apytikriai paskaičiavo,
kad jie sudaro 50% visų dailiojo čiuožimo vyrų. Todėl kai pirmą kartą užėjo
AIDS banga, labai sumažejo vyrų dailiajame čiuožime. Be to reikia pridėti, kad netgi jei ir INAH3 vidurkiai skyrėsi pas homoseksualius ir heteroseksualius vyrus, rezultatų tarpe buvo ir tokių atvejų, kur INAH3 pas homoseksualius vyrus buvo net didesnės (o ne mažesnės), nei vidutinis dydis pas heteroseksualius vyrus. Vienu atveju homoseksualaus vyro INAH3 buvo didesnė už visų išskyrus vieną iš tų 16 heteroseksualių vyrų, kurie dalyvavo tyrime. Tai prieštarauja LeVay hipotezei. Moksliniais
terminais štai kaip tai buvo išreikšta “Discover” 1994m. gegužės mėnesio
numeryje [mano pabrėžimai: Jūs galite atrasti tam tikrų LeVay tyrimų kritikų santraukas (nuor.26) po LeVay atradimų apžvalgos. Tyčinis LeVay tyrimų neteisingas vertinimas masinėse informacijos priemonėse yra dar vienas pavyzdys, kaip homoseksualumo platinimas atmeta bet kokius objektyvumo ir sąžiningumo reikalavimus. Jie ieško adatos vandenyne, bet niekada jos neras. Aš labai rekomenduoju Jeffrey Satinover (“Ieškant adatos vandenyne”) 4 skyrių (NUOR.1). 8. Priešgimdyminių
hormonų hipotezės Pavyzdžiui Dorner tyrime (NUOR.5; psl.66) apie pokarinę Vokietiją buvo nustatyta, kad vyrų homoseksualų buvo truputį daugiau, nei buvo tikėtasi. Buvo manoma, kad to priežastimi galėjo būti neįprasti “hormoniniai svyravimai” jų motinų įsčiose dėl siaubingų aplinkybių 2 Pasaulinio karo gale. Bet toks fenomenas galėjo taip pat būti įtakotas fakto, kad po karo tiek daug berniukų augo be tėvo savo gyvenime ir todėl juos ištiko lyties tapatybės sutrikimas (psichologinis/aplinkos įtakos pasireiškimas). Atkreipkite dėmesį, kiek tokiuose tyrimuose paprasčiausių spėlionių! Nėra jokios priežasties, kodėl stresas motinos įsčiose įtakotų homoseksualumą. Tai tas pat, kaip ir sakyti, kad jeigu vokiečiai berniukai žaidė krepšinį dažniau ir geriau, vadinasi stresas motinos įsčiose sąlygojo geresnius krepšinio sugebėjimus jų atžalose. Kartais tai visiškai juokinga. Kitas tyrimas iš “priešgimdyminių hormonų hipotezių” srities buvo atliktas ir neseniai atspausdintas Anthony Bogaert iš Brock Universiteto Kanadoje. Jis siūlė, kad vienas iš septynių homoseksualių vyrų (kalbant statistiškai) tapo homoseksualu todėl, kad mama anksčiau jau buvo turėjusi kitus berniukus. Ir už kiekvieną vyresnį biologinį brolį homoseksualumo tikimybė jaunesniajam broliui turėjo padidėti trečdaliu. Grupės su “vyresniais biologiniais broliais” rezultatai turėjo statistinę “beta-vertę” su žemiausia silpna 0,03 riba (jei vertė būtų nulis arba neigiama, tada nebūtų visiškai jokios statistinės reikšmės). Tačiau šis tyrimas stebėtinai garsiai buvo išplatintas per pagrindines masines informacijos priemones. Viename paramos laiške homošalininkai citavo šį tyrimą, kaip užtvirtinimą, kad “apie 1 milijonas amerikiečių arba jau yra homoseksualais šiandieną arba taps jais užaugę, nes jų mamos turėjo berniukų prieš jiems gimstant.” Tuo pačiu metu nieko nesakoma apie tai, kad tėvas turintis vyresnius sūnus yra labiau linkęs pamiršti vystyti savo jauniausiojo sūnaus seksualinį identitetą. Aišku, turint daug vaikų tėvui tai sunkiau padaryti. Be to aš neseniai perskaičiau naujo Bogaert tyrimo apžvalgą Los Angeles Times, kuriame buvo ir šis teiginys: “Identiški dvyniai turi tą pačią DNA ir jei vienas iš dvynių yra homoseksualus, kitas dvynys taip pat yra homoseksualus 52% visų atvejų pagal tyrimus atliktus 1991m. Tarp neidentiškų dvynių dažnumas nukrenta iki 22%, o tarp brolių iki 9%.” Šie skaičiai aišku yra paimti iš Bailey-Pillard tyrimo atlikto 1991m. (žr. nr.3 aukščiau), tyrimo, kuris taip kruopščiai buvo paneigtas vėliau sekusių tyrimų (žr. nr. 4 ir 6 aukščiau). Aš tiesiog negaliu patikėti, kad tokia klaidinga informacija pateikiama masinėse informacijos priemonėse netyčia. Tai sąmoningas faktų ignoravimas tam, kad viskas būtų politiškai korektiška. 9. Dabartinių
homoseksualių ”tyrimų” kryptys (NUOR.3)– psl. 95-120 (Ar homoseksualūs tėvai kelia grėsmę vaikams?) pateikta išsami diskusija bei už homoseksualius tėvus pasisakančių žmonių planų demaskavimas (NUOR.6) – Be pagrindo: Ko tyrimai nepasako mums apie tos pačios lyties tėvystę” yra 49 skirtingų tyrimų ataskaitų ir jų trūkumų sistematinė (pranešimas po pranešimo) analizė ir paneigimas. Šios knygos autoriai yra Robert Lerner ir Althea Nagai, abu yra mokslo daktarai iš Čikagos universiteto. Visuose 49 tyrimuose jie atskleidė trūkumus vienoje ar keliose iš šių sričių: 1. Neaiškios
hipotezės ir tyrimo planas Pagrindinė problema su tokios rūšies tyrimais yra ta, kad homoseksualūs tėvai yra naujas fenomenas. Todėl nėra tinkamo dydžio atrankos. Ir homoseksualių tėvų tėvystės laiko tarpas vis dar yra labai trumpas, todėl patikimos statistikos kol kas nėra. Tačiau svarbiau, negu patys tyrimai yra kaip “rezultatai” yra pristatomi masinės informacijos priemonėse. Nes viešoji nuomonė priklauso nuo to, kaip tai pristatoma. Taip dažnai straipsnio rašytojas laikraštyje – arba reporteris imdamas interviu iš “eksperto” – įperša savo nuomonę per savo straipsnio toną ar pasirinkdamas žmones savo interviu. Rūpestingai pasirinkdami citatas ir kaip tyrimo rezultatai yra pristatomi “objektyvūs” reporteriai stipriai prisideda prie viešosios nuomonės formavimo šiuo – mūsų mažiesiems vaikams – tokiu ypatingai svarbiu klausimu. Lerner ir Nagai (knygos autoriai) ištyrė laikraščių straipsnius apie homoseksualius tėvus nuo 1979 iki 1999 metų. Jie atrado, kad didžioji dauguma straipsnių apskritai tvirtindavo, kad visi iki šiol įvykdyti moksliniai tyrimai demonstruoja, kad vaikai auginami homoseksualių tėvų niekuo nesiskiria nuo vaikų augančių su heteroseksualiais tėvais. Ir tai dažnai tvirtinama nenurodant jokio konkretaus tyrimo. Teigiamas tendencingumas, kuriuo masinės informacijos priemonės priima tokius iškraipytus tyrimus, labai stipriai sumažino viešosios nuomonės pasipriešinimą leodimui homoseksualiems tėvams įsivaikinti našlaičius vaikus. Didžiulės tragedijos šiems vaikams – dažnai jau emocionaliai sužeistiems – negalima nuvertinti.
|