Nr 6.
Religinių grupių atsakymas į homoseksualumo ataką

Kad suprastume, kodėl niekas nesitikėjo tokios įspūdingos homolobistų sėkmės Švedijoje, pirmiausiai mums reikia trumpai apžvelgti Švedijos istoriją per paskutinius maždaug 150 metų.

Šiam tikslui mūsų šalies paskutinių pusantro amžiaus istoriją galima padalinti į tris “epochas”.

1. Skurdas ir moralinis nuosmūkis (maždaug 1800-1883)
Antroje XIX amžiaus pusėje mūsų šalis buvo kankinama nežmoniško skurdo ir moralinio nuosmūkio. Šėlo girtuokliavimas ir alkoholizmas. Bonnier leidyklos atspausdintoje išsamioje “Švedijos istorijos” tomų serijoje 9 dalyje “Pramonė ir populiarūs nacionaliniai judėjimai” mes skaitome (išvertus iš švedų kalbos): “Pirmojoje metinėje naujojo Švedijos blaivybės judėjimo ataskaitoje šventikas Wieselgren rašo: ‘Kartais ūkių pagalbiniams visas jų atlyginimas išmokamas alkoholiniais gėrimais, kartais jie taip įsiskolina, kad po to turi dirbti visus metus be jokio užmokesčio. Tarnaitės taip pat nori, kad jų atlyginimas būtų išmokėtas alkoholiniais gėrimais’.”

2. Blaivybės judėjimai ir krikščioniški prabudimai (maždaug 1884-1960)
Toje pačioje knygoje (“Švedijos istorijos” 9 tome) mes skaitome:
“1883m. prasidėjo Mėlyno kaspino judėjimas, o 1884m. buvo įkurtas Tarptautinis blaivybės draugijų ordinas [IOGT]. Netgi jei blaivybės judėjimuose buvo daug vidinių nesutarimų, tai negalėjo sutrukdyti jų dideliai pažangai. Šiam periodui buvo būdinga didelė krikščioniška įtaka
….1909m. Švedijos blaivybės judėjimas, įkurtas tik prieš metus, surengė referendumą dėl visuotinio uždraudimo. Balsavimo rezultatai daug pasako apie Blaivybės judėjimo įtaką tuo laikotarpiu. Iš viso 1.884.298 žmonės nubalsavo už uždraudimą, tai sudarė 56% visų balsavimo teisę turinčių žmonių ir 99% dalyvavusių balsavime…. 1917m. buvo įvesta taip vadinama ‘brattsistema’, kuri reiškė, kad alkoholio pirkėjas turėjo pateikti alkoholinių gėrimų racionavimo knygelę (švediškai: “motbok”)”.

Blaivybės judėjimų ir krikščioniškų prabudimų rezultatai buvo milžiniški. Ištisos šeimos išsivadavo iš skurdo. Žmonės užsikrėsdavo entuziazmu, ir visur buvo galima girdėti daug gyvenimo “prieš ir po” pavyzdžių. Mūsų šalis pakilo iš skurdo ir moralinio nuosmūkio. Statistika akivaizdžiai apie tai kalba. Toliau cituoju iš “Švedijos istorijos”: “1861-1865m. vidutiniškai kiekvienas žmogus (įskaitant ir suaugusius, ir vaikus) sunaudodavo 10,7 litrų alkoholinių gėrimų. 1901-1910m. vidurkis sumažejo iki 7,2 litrų žmogui, o 1950m. iki 5,2 litrų…. Aktyvūs nariai dalyvaudavo daugybėje susirinkimų ir susibūrimų. Tam buvo skiriamas visas jų laisvalaikis… Lygiai taip pat, kaip ir krikščioniškų prabudimų judėjimuose, ištisi miestai ir kaimai buvo įsitraukę į blaivybės judėjimus.”

Negalima pamiršti ir dar dviejų papildomų faktorių. Amžių sandūroje smulki ūkininkystė vis dar dominavo mūsų ekonomiką, ir daugybė apdirbamos žemės buvo dalinama į mažesnius ir mažesnius sklypus, kai jie buvo padalinami naujoms kartoms. 1,5 milijonų pagrinde neturtingų švedų (t.y. trečdalio visų gyventojų) emigracija į Ameriką dalinai sumažino spaudimą ekonomikai. Prie ekonomikos augimo prisidėjo ir industrializacija bei tai, kad Švedija turėjo daug gamtos išteklių (pvz: kasyklų ir medienos pramonę).

3. Moralinio smukimo epocha (nuo maždaug 1960 iki dabar)
Apie praėjusio šimtmečio vidurį mūsų tauta pilnu mąstu naudojosi plačiai paplitusios blaivybės ir krikščioniškų prabudimų vaisiais. Tol, kol tęsėsi krikščioniški prabudimai, naujos evangelinės bažnyčios buvo pripildytos žmonių, kurie nesavanaudiškai mylėjo ir rūpinosi vienas kitu. Daugelis tikėjo, kad vieną dieną jiems reikės atsiskaityti prieš savo Kūrėją už tai, kaip jie pragyveno savo gyvenimus. Evangelinių judėjimų mūsų šalyje dėka Švedija tapo pirmaujančia šalimi Europoje pagal “evangelikų” procentinę dalį (jeigu žodis evangelikas reiškia žmogų, kuris tiki tuo, ką sako Biblija, ir kad ji yra kiekvieno žmogaus gyvenimo vadovas šiame pasaulyje, o ne kažkokia “šventa” istorinė knyga).

Šiandien situacija yra visiškai priešinga. 2002m. atliktame 25 šalių tyrime (nuor.40) buvo užduotas klausimas: ”Ar jūs tikite Dievu?” Didžiausia teigiamų atsakymų dalis buvo Portugalijoje, kur 92% gyventojų išreiškė savo tikėjimą Dievu. Švedija atsidūrė sąrašo apačioje su tiktai 32% gyventojų, tikinčių Dievu. JAV taip atsakė 84% gyventojų (3-ia šalis nuo viršaus). Švedija taip pat buvo pačioje apačioje, kai buvo užduotas klausimas: ”Ar jūs tikite pragaru?” Ir vėl apačioje, atsakant į klausimą: “Ar jūs einate į bažnyčią bent kartą per mėnesį?” Tada Švedija atsidūrė sarašo apačioje su 8% (JAV buvo 48%).

Bet netgi praradus mūsų krikščioniškus inkarus, kaip gi galėjo visuotinė paleistuvystė ir ypatingai ištvirkavimas taip greitai užimti mūsų mylimą šalį? Netgi jeigu homoseksualumas ir buvo išbrauktas iš nusikaltimų sąrašo 1944m., tik 1970-aisiais homoseksualumas įgavo didžiulį pagreitį. Šiandien RFSL (pagrindinis homoseksualų balsas mūsų šalyje, dosniai remiamas mokesčių mokėtojų pinigais) skatina mūsų jaunimą eksperimentuoti, bandant atrasti savo seksualinį pasirinkimą. Savo svetainėje jie rašo (nuor.16):

“Kas ką nugalės? – Apie seksą tau, jaunam ir radikaliam
Mergaitė sutinka malonų vaikiną. Vaikinas sutinka kitą vaikiną. Vaikinas draugauja su malonia mergina, kuri ką tik draugavo su kita mergina.

Išbandyk savo seksualumą! Kas tu pats esi, nori tapti ir kas tau smalsu. Pasaulis atviras, ten yra daugybė dalykų išbandyti, ir viskas yra įmanoma. Ir žinoma, tu labiau gailėsiesi to, ko niekada neišbandei, nei to, ką išbandei.
(Citatos iš RFSL svetainės pabaiga)

Jei tai nėra klastingas homoseksualų lobistų bandymas užverbuoti jaunuolius į savo gretas, kas gi tada tai yra? Kaip gali visa tai vykti ir koks buvo krikščioniškos bendrijos atsakas? Galbūt esminių faktorių supratimas galės įspėti kitas šalis.

Nuodėmingos tamsios jėgos pradėjo viešpatauti tikinčiuosiuose maždaug 6-o dešimtmečio pabaigoje. Tai prasidėjo tada, kai mūsų vyriausybė pradėjo šelpti tas denominacijas, kurios sutiko išpildyti tam tikras sąlygas. Iš pradžių buvo keliamos švelnios sąlygos. Tačiau Laisvojoje bažnyčioje (šved. “Frikyrka”) sukilo daug balsų, kad bažnyčia neturėtų priimti jokių pinigų iš (ir taip tapti priklausoma nuo) valstybės dėl labai grėsmingų būsimų pasekmių. Dabar pasirodė, kad jie buvo teisūs. Šiai dienai 21 denominacija sugrėbia milijonus dolerių iš Švedijos vyriausybės. Ir šiandieną, kai daugelis bažnyčių sunkiai suduria galą su galu, vyriausybės pašalpos yra esminės. Tačiau vyriausybės sąlygos šiandieną kabo grėsmingai virš bažnyčių. Neseniai išleistame įstatyminiame dokumente mes skaitome:
"Tam, kad denominacija galėtų priimti valstybės paramą, ji turi laikytis ir stiprinti vertybes, ant kurių pastatyta mūsų visuomenė
, be to denominacija turi būti stabili.” Problema mūsų bažnyčioms šiandieną yra ta, kad “vertybės, ant kurių pastatyta mūsų visuomenė” pasikeitė drastiškai per paskutinius 30 metų. Šiandieną visiška tolerancija ir pilnas pripažinimas to, ką Biblija vadina blogiu, yra tos “vertybės, ant kurių pastatyta mūsų visuomenė”. Kaip pavyzdį galime paimti “Švedijos Misijų Asociacijos” denominaciją (šved: "Svenska Missionsförbundet" or "SMF"). Jų metinėje konferencijoje 2002m. kovo mėn. jie priėmė pasiūlymą, kad kiekviena iš jų vietinių bažnyčių galėtų pati nuspręsti, ar ji priima, ar ne homoseksualų pastorių. Tačiau to neužteko Švedijos parlamento nariams, kurie bijojo, kad tam tikros vietinės SMF bažnyčios galės diskriminuoti homoseksualų pastorių, netgi jei jis kitais atžvilgiais būtų labiausiai kvalifikuotas kandidatas. Todėl vyriausybė pradėjo SMF veiklos krypčių, susijusių su jų homoseksualų tolerancija (ar jos trūkumu), tyrimą.

2002m. vasarą SMF lyderiai buvo iškviesti į Kultūros departamentą pasiaiškinimui. Po susitikimo ir pasitarimų (2002m. liepos 8d.) SMF lyderis Krister Andersson paskelbė, kad jis buvo labai patenkintas susitikimo rezultatais (nuor.41). Tačiau visiškai neaišku, prie kokio susitarimo buvo prieita. Tai, kas aišku, yra tai, kad SMF – ir pagrinde visos kitos denominacijos, priklausomos nuo valstybės finansinės paramos – negali diskriminuoti homoseksualų, kurie kitais atžvilgiais tiktų būti pastoriais ir diakonais jų bažnyčiose. Kaip buvo galima tikėtis, SMF lyderis Krister Andersson buvo tų krikščionių tarpe, kuriems patiko naujasis įstatymas, pagal kurį Ake Green buvo nuteistas kalėti už savo ginčytiną pamokslą apie seksualines nuodėmes (nuor.42). Savaitiniame laiške savo nariams jis rašė, kad .... per 35 savo tarnavimo metus ir 50 metų klausydamasis pamokslų, jis niekada nesusidūrė su situacijomis, kai būtinai reikėjo mokyti iš tų vietų Šventame Rašte, kuriose kalbama apie homoseksualumą. Andersson nuomone kitų krikščionių patirtis sako tą patį. Aiškiau to negalima kitaip pasakyti. Argi galima tada stebėtis, kodėl 2002m. SMF nusprendė atverti savo duris ir priimti homoseksualius tarnautojus į savo gretas?

Krister Andersson nėra vienintelis toks tarnautojas. Tai prasiskverbė gana giliai į daugelio mūsų denominacijų gretas. Turėdami omenyje šią žeminančią padėtį, mes galime geriau suprasti, kodėl daug taip vadinamų krikščionių taip šiurkščiai ir negailestingai kritikavo Ake Green pamokslą, pasakytą 2003m. liepos 20d., kurio pirmoje dalyje jis vien tik kalbėjo apie Biblijos požiūrį ne tik į homoseksualumą, bet į visas iškrypimų rūšis. (Antroje dalyje jis pamokslavo apie tai, kad Kristuje Dievas suteikia malonę ir atleidimą.) Toks pamokslas buvo negirdėtas mūsų šalyje. Prieš daug metų – taip; neseniai? – ne.

Reikia taip pat pažymėti, kad vienas iš SMF vadovaujančių tarnautojų neseniai buvo išrinktas didžiausios sekmininkų bažnyčios Švedijoje, Filadelfijos bažnyčios Stokholme, pirmininku.

Kitų metų pavasarį (2003m. kovo 11d.) homolobistų ombudsmanas ponas Hans Ytterberg sukvietė visų 21 denominacijų, kurios gauna vyriausybės finansinę paramą, lyderius tam, kad pamokintų juos, koks turi būti jų požiūris ir veiklos kryptys homolobizmo atžvilgiu (nuor.43). Tai buvo šaltas dušas denominacijoms, kurios istoriškai laikė save nepriklausomomis nuo vyriausybės kišimosi į savo doktrinas. Lyg tikrindama susitikimo su homo ombudsmanu (Ytterberg) rezultatus, pati vyriausybė (iš karto sekančią dieną) paskelbė, kad pavasarį ji pradės tirti denominacijas, norėdama įsitikinti, kad homoseksualai nėra diskriminuojami (nuor.44).

Kaip jau buvo pažymėta aukščiau, homolobistai jau pilnai užtvindė Švedijos bažnyčią (anksčiau Liuteronų valstybinę bažnyčią). Daugelis, bet ne visos likusios denominacijos (dažnai vadinamos ”laisvomis bažnyčiomis”, kadangi jos paprastai būdavo nepriklausomos nuo vyriausybės kontrolės) iki dabar nepriimdavo nei tarnautojų, nei paprastų narių, kurie atvirai gyvena homoseksualų gyvenimą. Jos buvo kaip ir ”laisva zona”. Todėl visai nenuostabu, kad ši situacija visiškai nepatinko homolobistams.

Kitas tragiškas pavyzdys yra Sekmininkų judėjimas (šved: ”Pingströrelsen”). Ši denominacija buvo didžiausia mūsų šalyje ir ji buvo labai gyvybinga per savo augimo metus 1910-1960. Lewi Pethrus buvo jų pionieriumi ir didžiausios ”laisvos bažnyčios” lyderiu nuo 1910 iki 1958m. Jis mirė 1974m. rugsėjo mėn. Jis, be viso kito, įkūrė Krikščionių Demokratų partiją (šved: “Kristdemokraterna" arba sutrumpintai "KD"). Pethrus taip pat įkūrė krikščionišką dieninį laikraštį, pavadintą “Diena” (šved: Dagen).

Jeigu Pethrus gyventų šiandieną, jis negalėtų atpažinti "Pingströrelsen". Šiandieną ištvirkimas prasiskverbė į daugelį bažnyčių. Tapo gana įprasta užsiimti seksu prieš vedybas, o kai kurios bažnyčios pradėjo priimti homoseksualumą atviromis rankomis. Todėl nelabai tenustebino, kai KD jaunimo organizacija išrinko savo lyderiu homoseksualą Eric Slottner.

Tačiau vis dar yra vienas didesnis ir keletas mažesnių evangelinių ir charizmatinių judėjimų Švedijoje. Ką anksčiau atstovavo Sekmininkų denominacija (”Pingströrelsen”) – dabar priklausoma nuo vyriausybės finansinės paramos – šiandieną atlieka “Gyvenimo žodis” (šved: “Livets Ord”). ”Gyvenimo žodis”, vadovaujamas Ulf Ekman, negauna paramos iš mūsų vyriausybės. Ši bažnyčia daro didelę įtaką jauniems žmonėms.

Todėl nenustebino visiškai priešingos Sekmininkų judėjimo ir “Gyvenimo žodžio” lyderių reakcijos į (dabar labai žinomą) pastoriaus Ake Green pamokslą, kurį jis pasakė mažoje sekmininkų bažnyčioje Borgholme 2003m. liepos 20d. Pamokslas vadinosi “Ar homoseksualumas yra įgimtas ar tai yra blogio jėga, kuri žaidžia su žmonių protais?” Pamokslas buvo apie paleistuvavimą ir visų rūšių seksualinį nuodėmingumą. Green pamoksle buvo pilna citatų iš Biblijos. Jo pamokslo priežastimi buvo pastoriaus Green susirūpinimas mūsų šalimi ir mūsų jaunimu, kuris neturi jokio moralinio kompaso. Dėl to Green buvo teisiamas pagal naujai priimtą Švedijos įstatymą apie “Smurto prieš žmonių grupes kurstymą” įsigaliojusį 2003m. pradžioje, kuris draudžia “rodyti nepagarbą” arba “įžeisti” bet kokią “žmonių grupę”.

Todėl Green buvo apkaltintas teisme ir nuteistas kalėti. Savo apeliaciniame laiške Aukščiausiajam teismui (šved: “Högsta Domstolen" arba "HD") pastorius Green aiškiai išreiškė savo įsitikinimus ir savo pamokslo priežastį tokiu būdu:

"Viskas prasidėjo nuo to, kad dar 2002m. aš patyriau labai gilią dvasinę kančią. Gilų mano sielos sukrėtimą, kai aš pamačiau – ir aš apie tai užsimenu savo pamoksle – kad daugybė dalykų mano aplinkoje sukosi apie homoseksualų gyvenimo stilių. Jį sutikdavau visur. Televizijoje, visur aplink mane ir atrodė, kad laikraščiuose visada buvo daromos užuominos į homoseksualų gyvenimo stilių. Tada man labai suskaudo širdį. Ir kuo stipriau tai valdė mūsų visuomenę, tuo labiau aš buvau tikras, kad mūsų bažnyčių ir mūsų denominacijų lyderiai, vyskupai ir t.t. turi žengti žingsnį į priekį ir paskelbti, kad tai nėra normalu. Šis gyvenimo stilius yra nenormalus. Tačiau 2002m. niekas to nepadarė. Todėl 2003m. pradžioje aš pradėjau ruoštis pamokslui, kuri pasakiau 2003m. liepos 20d. Ir tada sakydamas jį, aš pajaučiau kažką labai svarbaus. Čia aš noriu pacituoti Rašto vietą iš Ezechielio 3.17-19:

Žmogau, paskyriau tave Izraelio namų sargybiniu. Kai tik išgirsi iš mano lūpų žodį, mano vardu juos perspėsi. Jei sakysiu nedorėliui: ‘Tu tikrai mirsi!’ bet tu jo neperspėsi, nekalbėsi, idant įspėtum nedorėlį gręžtis nuo savo nedoro kelio, kad liktų gyvas, tai jis, nedorėlis, mirs dėl savo kaltės, ir tavo ranka bus atsakinga už jo kraują. Bet jei perspėsi nedorėlį, o jis negrįš iš savo nedorumo ir savo nedoro kelio, tai jis mirs dėl savo paties kaltės, o tu būsi išgelbėjęs savo gyvastį.’'

Tai, ką noriu tuo pasakyti yra tai, kad aš pats, kaip Žodžio tarnas, esu atsakingas ir negaliu pavesti tai vien tiktai denominacijų lyderiams ir arkivyskupam, bet pats pagal Šventą Raštą privalau apvalyti savo sąžinę ir pasakyti žmonėms, kad taip gyventi yra negerai. Po to aš skelbiu, kad jeigu jie atgailaus ir paseks Kristumi, jie nebus nuteisti. Ir taip aš leidžiu žmonėms nuspręsti, ar jie nori toliau pasilikti homoseksualais, ar nori pasikeisti. Taigi, tokia yra mano pamokslo priežastis. Ir 2003m. pradžioje aš pradėjau ruoštis pamokslui.” (Pastoriaus Green pareiškimo Aukščiausiajam teismui pabaiga.)

Visą pastoriaus Green pamokslą ir detalų jo bylos aprašymą, įskaitant po to sekusių teismų nuosprenžių punktus, rasite čia. Reikia taip pat pažymėti, kad pastorius Green daugelį metų buvo pastoriumi Sekmininkų judėjime.

Kaip jau rašiau aukščiau, Sekmininkų denominacijos lyderiai sureagavo visiškai skirtingai, nei “Gyvenimo žodžio” lyderiai.

4. Sekmininkų denominacija
2004m. birželio 13d. tik 2 dienos prieš Green teismą Apylinkės teisme didžiausios Sekmininkų denominacijos bažnyčios lyderis (pastorius Hedin, Filadelfijos bažnyčios Stokholme, Švedijoje pastorius) davė interviu Švedijos dieniniam laikraščiui, “Svenska Dagbladet”. Jame Hedin pasakė (nuor.45): “Mano nuomone Green netiko kalbėti taip, kaip jis padarė, apie žmonių grupę ir aš nemanau, kad jis gali įrodyti tai, ką pasakė. Jo žodžiai nėra sankcionuoti Sekmininkų denominacijos, ir aš asmeniškai atsiriboju nuo to.”

Taigi pagal Hedin, Green “negalėtų įrodyti tai, ką pasakė”, net jeigu ir visas jo pamokslas būtų pilnas citatų iš Biblijos. (Paspauskite čia, norėdami perskaityti visą Green pamokslą pasakytą 2003m. liepos 20d.)

Po to praėjus dviems dienoms (per pačią Green teismo dieną), Hedin, duodamas interviu savo paties dieniniam laikraščiui (“Dagen”), vėl panašiai išsireiškė (nuor.46). Įsivaizduokit, kaip Hedin atrišo rankas politiškai korektiškiems ir paskirtiems prisiekusiems (vadinamiems “nämndemän”) – dažnai turintiems ambicijų padaryti politinę karjerą – kai jie 2004m. birželio 29d nuteisė Green kalėti vieną mėnesį. Jie apsiribojo vienu mėnesiu, kadangi tai buvo pirmasis Green nusižengimas, ir jis nebuvo anksčiau užregistruotas kriminaliniuose registruose. Ake Green – pats ištikimai tarnavęs Sekmininkų denominacijoje 33 metus – pasakė, kad jis jautėsi kaip “kolegos tarnautojai smogė jam iš nugaros”.

Praėjus kažkiek laiko po jo nuosprendžio pastorius Green gavo laišką nuo “brolio” iš pastoriaus Hedin bažnyčios (Filadelfijoje) Stokholme. Jis rašė, kad yra homoseksualas, ir kad ir jis, ir jo partneris jautėsi kaip namuose, būdami pastoriaus Hedin bažnyčios nariais. Jis netgi pridėjo, kad jis “kalba kalbomis lygiai taip pat, kaip ir visi kiti”. Ir kad “krikščionių” KD partijos (įkurtos buvusio sekmininkų lyderio Lewi Petrus) jaunimo lyderis yra atvirai tai išpažįstantis homoseksualus jaunuolis (Eric Slottner), kuris pareiškė, kad Ake Green už savo pamokslą užsitarnauja griežtos kalėjimo bausmės.

Daugelis galėtų pasakyti, kad tai yra aiškus įrodymas, kad iš tikrųjų kažko trūksta pamoksluose iš bažnyčių sakyklų. Jie tvirtina, kad Dievo charakteris nepasikeitė nuo kūrinijos pradžios. Tai - tiesa, kad Dievas ypatingai elgėsi su “Savo paties tauta”, izraelitais, Senojo Testamento metu ir kad buvo įsakymai žydams, kurie negalioja Jėzaus pasekėjams. Tačiau Dievo charakteris (prigimtis) nesikeičia. Tas, kuris yra iš amžinybės į amžinybę ir kuris yra tas pats vakar, šiandien ir rytoj, kaip gi jis galėtų staiga pasukti priešinga kryptimi? Kaipgi galėtų tam, kuris kartą pasakė (Kunigų 18.22-25): "Nesugulsi su vyriškiu tarsi su moterimi; tai pasibjaurėtina. Neturėsi lytinių santykių su jokiu gyvuliu …" tokie veiksmai šiandien staiga tapti normaliais? Jeigu Jis nekentė seksualinių homoseksualumo ir gyvuliškumo nuodėmių – iki tokio lygio, kad už tai buvo skiriama aukščiausia bausmė – kaipgi Jis dabar staiga pradėtų tai priimti? Ir pats Jėzus palygino Somodos nuodėmes su sunkesnėmis nuodėmėmis. Sąžiningumo pastoriui Hedin dėlei, reikia pažymėti, kad jis pats – skirtingai nei kai kurie kiti denominacijų lyderiai – yra viešai paskelbęs, kad jis tiki, jog homoseksualiniai veiksmai yra nuodėmingi.

Paskutiniu metu pastorius Hedin atsistatydino iš savo didžiausios bažnyčios Sekmininkų denominacijoje (Filadelfijos bažnyčios Stokholme) lyderio posto. 2006m. spalio 22d. jį pakeitė pastorius Niklas Piensoho, kuris perėjo iš SMF denominacijos (žr. aukščiau). Be to paskutiniu metu denominacija turėjo finansinių problemų. Tikriausiai dėl to, kad sumažejo narių skaičius ir trūksta likusių narių pasiaukojančio davimo.

5. Gyvenimo žodis
Iš kitos pusės, “Gyvenimo žodžio” lyderis (pastorius Ulf Ekman) 2004m. rugpjūčio 2d. atspausdino didelę antraštę savo paties dieniniame laikraštyje “Pasaulis šiandieną” ("Världen Idag") (nuor.47)
: “5500 žmonių remia Ake Green”. Po to sekusiame straipsnyje mes skaitome (ištraukos): “’Dievas tepalaimina Ake Green’ sako Ulf Ekman, ir visa bažnyčia spontaniškai pakyla ir pradeda ploti… Ekman tęsia: ‘Didelė gėda Švedijos krikščionybei, kad nei vienas denominacijos lyderis neparėmė Ake Green’.”

Žinant tokią skirtingą “Dagen” ir ” Världen Idag” reakciją, kaip buvo pateikta aukščiau, manęs visai nenustebino, kad:
1. “Dagen” buvo vienas iš tų 14 vietinių dieninių laikraščių (iš 42 laikraščių), kurie atsisakė atspausdinti skelbimą apie šią internetinę svetainę, kai aš ją įkūriau 2006m. vasarą. Daug krikščionių vis dar skaito “Dagen” mūsų šalyje.
…ir kad:
2. “Världen idag” buvo tų 28 (iš visų 42 laikraščių) tarpe, kurie atspausdino mano skelbimą savo laikraštyje, kai ši svetainė buvo įkurta 2006m. vasarą.

Doktrina
Kyla klausimas, ką gi moko Biblija apie homoseksualumą? Kaip į tai žiūri “laisvųjų bažnyčių” denominacijos, tokios kaip Sekmininkų denominacija?

Senasis išdavikas - Švedijos valstybinė bažnyča, dabartinėmis dienomis po oficialaus atskyrimo nuo valstybės vadinama “Švedijos bažnyčia” – pirmoji įvedė nauja doktriną apie šią temą. Kitos denominacijos pasekė jos pėdomis. Neseniai išleistame sekmininkų jaunimo žurnale “Gyro” (jį leidžia Filadelfijos leidykla) naujoji doktrina yra pristatyta specialiame numeryje apie homoseksualumą (nuor.48)

Tame “Gyro” numeryje yra pristatyti du skirtingi Biblijos aiškinimai, be visiškai jokio paaiškinimo jauniems skaitytojams, kuris iš aiškinimų yra teisingas. Po antrašte “Homo – gerai ar ne?” tie du aiškinimai yra pateikiami vienas šalia kito po paantraštėmis “Prieš” ir “Už”. “Prieš” stulpelyje pateikiama tradicinė ir biblijinė šios temos versija. “Už” stulpelyje yra pateikiamas štai koks naujoviškas aiškinimas (nuor.49):
Kai Paulius rašo apie ‘priešingus prigimčiai’ santykius Rom 1,26-27 ir apie sanguliavimą 1 Kor 6,9-10, pagal vieną aiškinimą, jis taip daro todėl, kad tada buvo įprasta, kad vyresni vyrai seksualiai išnaudotų jaunesnius vaikinus. Todėl ši Rašto vieta negalioja tose situacijose, kur yra kalbama apie nusistovėjusius homoseksualius santykius.”

“Gyro” straipsnyje nėra visiškai jokių nurodymų savo jauniesiems skaitytojams, kuris iš dviejų aiškinimų yra biblijinis. Kaipgi gali tai, ką Dievas, Jėzus ir apaštalai vadino bjauryste ir nedorybe, staiga būti pateikiama kaip tai, kas pilnai atitinka Biblijos mokymą? Tai nesutelpa į mano protą. Pats Jėzus palygino homosantykius su sunkiausiomis nuodėmėmis (Mt 11.24).

Tame pačiame “Gyro” leidinyje mes taip pat randame keletą straipsnių, kur homoseksualumas yra užmaskuojamas ir pateikiamas, kaip visiškai normalus ir priimtinas reiškinys krikščionių tarpe. Vienas iš straipsnių yra apie “Stefan”, 18-metį vaikiną, kuris jau vadina savo homoseksualu, ir kad “Dievas stipriai jį palaikė” jo vystymesi (nuor.50). Vargšui vaikinui reikia pagalbos, o ne kad neatsakingas ir beširdis žurnalistas, ieškantis sensacijų, atspausdintų interviu su juo ir tuo pažymėtų vaikiną išankstiniu gėdos ženklu. Kadangi “Gyro” yra žinomas kaip krikščioniškas leidinys, tai kodėl paviešinę Stefan ankstyvą seksualinį gyvenimą, dėl Dievo meilės (ir aš tai ir noriu pasakyti – “dėl Dievo meilės”) jie neprašo savo skaitytojų būtinai melstis už Stefan išlaisvinimą. Jei ne, tada yra labai įmanoma, kad gana greitai Stefan įsitrauks į tokius santykius, kurie yra rekomenduojami “Analiniame vadove” RFSL svetainėje (nuor.13). Jo laukia visiškai ne rožinis ir normalus gyvenimas, kokį žurnalas bando įsiūlyti savo skaitytojams.

Vienas iš mūsų žymiausių bei tarptautiniu mąstu pripažintų Naujojo Testamento aiškinimo ekspertų yra profesorius Chrys Caragounis. Kai jis išleido savo paskutinę knygą “Homoerotika” (išleistą leidyklos “XPMedia” (nuor.51)), jis paneigė tą naujovišką tradicinio biblijinio mokymo apie homoseksualumo aiškinimą, kurį siūlė K.G. Hammar ir “Gyro” žurnalas. Todėl jis buvo griežtai sukritikuotas universiteto homolobistų, kurie norėjo, kad jis atsistatydintų iš savo profesoriaus Lundo Universitete posto.

Kaip jau rašiau anksčiau, naujasis aiškinimas išplito po mūsų šalį per “Švedijos bažnyčią”, kuri iki 2000m. buvo vadinama “Valstybine Liuteronų bažnyčia” (“Svenska Statskyrkan”). Dabartinėmis dienomis “Švedijos bažnyčia” yra vadovaujama labai į homoseksualumą linkusių žmonių. Žinoma, ne visi kunigai yra atsidavę homoseksualai, tačiau didžioji dalis jų lyderių – taip. Homoseksualių kunigų įšventinimas, homoseksualių porų “palaiminimai”, spaudimas, kad homoseksualios santuokos būtų visiškai lygiateisės – visa tai yra labai įprasta daugelyje vietinių Švedijos bažnyčių. Mūsų atskalūnas arkivyskupas KG Hammar užvedė šį pasibaisėtiną vystymąsi ir žemyn traukiančią moralės spiralę. Negana to, kad jis taip kovoja už homoseksualų propagandą, jis taip pat ir neigia stebuklingą Jėzaus Kristaus jėgą. Jo poziciją matosi iš neseno jo pasakymo apie Kristaus gimimą mergelei (nuor.52):
”Negaliu pasakyti, kad aš tuo tikiu. Tačiau svarbiausia, ką tai reiškia. Ar nekaltas prasidėjimas iš tikrųjų reiškia biologinį stebuklą? Man - tai labai aiškus teologinis teiginys, tai paprasčiausiai bandymas pasakyti, kad Jėzus yra ne toks, kaip visi. Jis nėra vienintelis pasaulyje, apie kurį yra pasakyta, kad jis gimė mergelei.”
 
Nepaisant šių Hamar teiginių, jam tenka kartas nuo karto stovėti savo bažnyčioje ir kartu su savo bažnyčia skaityti liuteronų tikėjimo išpažinimą: “Tikiu Jėzu Kristumi, Dievo vieninteliu Sūnu, mūsų Viešpačiu. Kuris prasidėjo iš mergelės Marijos…”. Kaip gi galima tai suderinti su intelektualiniu sąžiningumu? Taip pat visai nenustebino, kai arkivyskupas Hammar paskelbė, kad dalį Rašto vietų reikėtų išmesti ant “istorijos šiūkšlių krūvos.”

Hammar sesuo (Anna Karin Hammar) yra įšventinta lesbietė tarnautoja Liuteronų bažnyčioje Upsaloje. Kalbėdama apie savo seksualinę orientaciją, ji yra pasakiusi: “Mano situacija yra ta, kad aš galiu gyventi homoseksualų gyvenimą, kadangi patiriu tokį didelį Dievo palaiminimą, kuris viršija prietarus ir diskriminaciją (”Uppsala Nya Tidning”, 2004m. lapkričio 17d.).

”Evangelinė Tėvynės Sąjunga” (šved: “Evangeliska Fosterlands Stiftelsen” arba EFS) yra Švedijos (Liuteronų) bažnyčios narių savanoriškas judėjimas, užsiimantis misijų darbu ir savanorių veikla. EFS ilgą laiką užsiėmė misijų darbu Etiopijoje. 1959m. keletas iš daugelio šalių pasiųstų misijų organizacijų dirbančių Etiopijoje apsijungė ir įkūrė Etiopijos Evangelinį Mekane Jėzus (EECMY) judėjimą. Todėl mes ilgą laiko tarpą palaikėme tamprius ryšius su EECMY, kuris labai greitai augo ir šiandieną turi net 5 milijonus narių (bendras Etiopijos gyventojų skaičius yra maždaug 78 milijonai). Kadangi Švedijos organizacijos, įskaitant EFS, jau nuo seniai tęsė misijų darbą Etiopijoje, todėl, aišku, kad didelė mūsų šalies pagalbos užsienio šalims dalis buvo skiriama Etiopijai.

Šią ateinančią vasarą Mekane Jėzus rengia didelę konferenciją Adis Abeboje. Švedijos bažnyčia, įskaitant ir EFS, planavo pasiųsti delegaciją vadovaujamą mūsų arkivyskupo. Tačiau Mekane Jėzus prezidentas sausio mėnesį pasiuntė du laiškus arkivyskupui, prašydamas paaiškinti jo bažnyčios poziciją homoseksualių santuokų ir partnerių sąjungų ar santuokų “palaiminimo” klausimais. [Neseniai atliktame tyrime iš 70 aktyvių Švedijos bažnyčios kunigų net 75% be jokių problemų tuokia homoseksualias poras.]

Abu Mekane Jėzus laiškai liko Švedijos bažnyčios neatsakyti. Todėl neseniai Mekane Jėzus jiems pranešė, kad jie nėra laukiami į konferenciją šią vasarą (nuor.53). Savaime aišku daugelis Švedijos bažnyčios kunigų ir savanorių lyderių labai nusivylė. Vietoj įdomios kelionės į Etiopiją, jiems teko likti namuose ir apmąstyti savo naujos religijos pasekmes. Ironiška tai, kad Švedijos (Liuteronų) bažnyčios lyderiai tikriausiai laiko save “progresyvesniais”, negu Mekane Jėzus, kadangi jų bažnyčios istorija yra ilgesnė. Jie be abejonių galvoja, kad vieną gražią dieną jaunesnė bažnyčia, kurią jie kartą pradėjo įkurti Etiopijoje, taip pat palaipsniui “progresuos” į pilna homoseksualumo pripažinimą. Kaip parašyta: “Girdamiesi esą išmintingi, tapo kvaili… (Rom 1.22-32).

Atrodo, kad nauja religija užima visą mūsų šalį. Visas šis homolobistų propagandos skatinimas eina koja į koją su stiprėjančiu neigimo to, ką Jėzus mokino apie pragarą. Iš sakyklos jums nelabai pavyks išgirsti pamokslą šia tema šiandieną, nors pats Jėzus daug apie tai mokino.

Prieš Jėzaus paėmimą į dangų jis kalbėjo savo mokiniams apie ateinančią Šventąją Dvasią (Jono 16.8): “Jis ateis ir parodys pasauliui, kaip šis klysta dėl nuodėmės, dėl teisumo, dėl teismo. Dėl nuodėmės, kadangi netiki manimi. Dėl teisumo, kadangi aš pas Tėvą einu, o jūs manęs daugiau neberegėsite. Dėl teismo, kadangi šio pasaulio kunigaikštis jau nuteistas.”

Tai buvo Šventajai Dvasiai paskirtas planas. Tačiau mūsų šalyje šiandieną labai retai kas nors pamokslauja apie amžiną teismą. Tačiau krikščioniško amžiaus bėgyje tokie pamokslai skatindavo nusidėjėlius ateiti prie kryžiaus ir atgailauti. Vietoj to, kad Jėzus nuimtų baisią nuodėmės naštą, šiandienos mantra vadinasi “draugiška evangelizacija”. “Prisijunkite prie mūsų bažnyčios, kadangi jums tai sveika ir jūsų vaikai gaus religijos ir etikos dozę!” Daugelis krikščionių mūsų šalyje šiandieną paprasčiausiai netiki Pragaru. Jie tiki, kad Jėzus turėjo juokauti, kai Jis kalbėjo apie pragarą ir kad jis tik norėjo išgąsdinti žmones, kad jie taptų Jo mokiniais ir pasekėjais.

Vietoj to geras vardas pasaulyje, apsėstame nuodėmės, tampa daug svarbiau, negu Kristaus mandatas. Todėl nestebina, kad Sekmininkų denominacija pastoviai užsakinėja ir moka už viešosios nuomonės apklausas ir tyrimus, norėdama žinoti savo denominacijos populiarumą mūsų visuomenėje. Paskutinį kartą jie gailėjosi, kad jų populiarumas sumažėjo, bet jie pagrindinę kaltę suvertė and ”Ake Green bylos”. Akivaizdu, kad jie pamiršo paties Viešpaties žodžius (Luko 6.26): “Vargas jums, kai visi žmonės jus giria, nes ir jų protėviai lygiai taip gyrė netikrus pranašus.” Ir vėl (Mato 5.11 ir 12): “Palaiminti jūs, kai dėl manęs esate niekinami ir persekiojami bei meluojant visaip šmeižiami. Būkite linksmi ir džiūgaukite, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje...” Ir vėl (Luko 6.22-23): “Palaiminti esate, kai žmonės jūsų nekenčia, atstumia, niekina ir atmeta kaip blogą jūsų vardą dėl Žmogaus Sūnaus. Džiaukitės tą dieną ir linksminkitės, nes jūsų laukia gausus atlygis danguje.

Arba Kristus, arba Sekmininkų denominacija pradėjo eiti į priešingą pusę. Abu negali būti teisūs. Tada argi gali stebinti tai, kad mūsų jaunuoliai (arba gundomi, arba jau pagauti homoseksualumo jungo) negauna jokių tvirtų instrukcijų iš kai kurių taip vadinamų evangelinių denominacijų. ”Jūs žemės druska. Jei druska netektų sūrumo, kuo gi ją reikėtų pasūdyti? Ji niekam netinka, ir belieka ją išberti žmonėms sumindžioti...” (Mt 5.13)

Švedijos krikščionių grupių reakcijų apibendrinimas
Remiantis aukščiau pateiktomis diskusijomis (ir su tam tikrais akivaizdžiais apibendrinimais), Švedijos krikščionių reakcijas į niokojančią homoseksualumo ataką galima suskirstyti į tris grupes:
1. Atskalūniška bažnyčia. Tai oficiali Švedijos bažnyčia (šved: “Svenska kyrkan”), kuri iš esmės pilnai priima homoseksualumą. Daug kunigų atvirai gyvena homoseksualų gyvenimą, ir didžioji kunigų dauguma (daugiau nei du trečdaliai) nesename tyrime pareiškė, kad jiems nesunku palaiminti homoseksualias sąjungas. Be to, arkivyskupas K.G.Hammar pareiškė, kad daugelio pamatinių liuteronų tikėjimo išpažinimų vieta yra “šiukšlių krūvoje” (šved: “sophögen").

2. Laisvųjų bažnyčių (šved:"Frikyrkan") denominacijos. Homoseksualumas jose yra priimamas skirtingai. Pavyzdžiui, SMF (vadovaujama pastoriaus Krister Andersson) jau atvėrė duris ir priima homoseksualius pastorius (jei tik juos priima vietinės bendrijos). Sekmininkų judėjimas (šved: "Pingst FFS") kol kas dar nepriima homoseksualių pastorių į savo gretas. Tačiau jų lyderis (pastorius Sten-Gunnar Hedin) tvirtai atmetė pastoriaus Ake Green pamokslą ir toliau jį linksniuoja už jo pamokslą. Laikraštis “Dagen” išreiškia didelę užuojautą linkusiems į homoseksualizmą. Daug denominacijų, priklausančių šiai grupei, pradėjo priklausyti nuo reguliarios Švedijos vyriausybės finansinės paramos, kuri teikiama su reikalavimu, kad homoseksualai būtų priimami į jų gretas. Mažėjant dalies iš jų finansiniams ištekliams (pvz: “Pingst FFS”), jiems taps vis sunkiau priešintis tokiems vyriausybės reikalavimams.

3. Bažnyčia “Gyvenimo žodis” (šved: “Livets Ord") vadovaujama pastoriaus Ulf Ekman. Ši grupė negauna jokios finansinės paramos iš vyriausybės. O Ulf Ekman pareiškė po Ake Green pamokslo prieš homoseksualumą: “’Ake Green čia palaiko 5.500 žmonių’ ir ’Dievas tepalaimina Ake Green’, tada visa bažnyčia atsistojo ir spontaniškai pradėjo ploti. Ekman pratęsė: ’Krikščionybei Švedijoje yra didelė gėda, kad nei vienas denominacijos lyderis neišreiškė savo paramos Ake Green.’”

Švedijos bažnyčia (atskalūniška bažnyčia) anksčiau įėjo į Švedijos vyriausybę (šved: ”Statskyrkan”), tačiau buvo atskirta nuo vyriausybės prieš keletą metų. Nuo tada finansiniai ištekliai ir žemės tapo jų dabartinės nuosavybės dalimi. Todėl yra priežasties manyti, kad jie išliks ilgiau, nei dauguma ”laisvųjų bažnyčių”, mūsų šaliai vis labiau pasauliejant ir iškrypstant.

O kas gi belieka homoseksualaus gyvenimo aukoms?
Atsiminkime, daugelis aukų buvo seksualiai išnaudojamos ir traumuojamos vaikystėje. Seksualiai išnaudoti jaunuoliai 7 kartus dažniau tapatina save su gėjais ar biseksualais, nei tie, kurie nebuvo išnaudojami.

Noriu užbaigti šią dalį su ištrauka iš Kupelian knygos: „Blogio marketingas: Kaip radikalai, išskirtinieji ir pseudoekspertai parduoda mums užmaskuotą ištvirkimą už laisvę“. Kupelian rašo 35psl. (skliausteliuose mano pažymėjimai):

“Homoseksualai aktyvistai prilygina savo veiklą su juodaodžių ir civilinių teisių judėjimu 60-aisiais. Jeigu jūs esat afrikietiškos prigimties tai nereiškia, kad jums reikia bėgti nuo savo sąžinės ir nuo tos sąžinės kūrėjo – Dievo.

Tačiau tuo ir skiriasi “gėjų civilinių teisių” judėjimas, kuris (iš esmės) nesiekia pakeisti įstatymų taip, kad homoseksualai turėtų vienodas galimybes vystytis ir naudotis viskuo visuomenėje taip, kaip juodaodžiai siekė 60-aisiais. Homoseksualai jau turi pilną laisvę ir (išskyrus tuos, kurie turi problemų su pedofilija) gali gyventi, dirbti ir žaisti kur tik jie nori. Tiesa pasakius, homoseksualai kaip grupė vidutiniškai turi aukštesnį pajamų lygį, negu Amerikos gyventojai bendrai paėmus. (Ir jie turi daug daugiau laiko laisvalaikiui ir paprastai politinei veiklai, kadangi daugeliu atvejų jiems nereikia skirti nei laiko, nei pinigų vaikų auklėjimui.)

Taigi kalba neina apie teises. Esmė yra tiesos performulavimas ir bet kokios kritikos cenzūra tam, kad karingi homoseksualai galėtų patogiai jaustis savo ’gyvenimo būde’, netrukdomi jokios realybės.

Atsiminkime, kad visi mes – įskaitant homoseksualus – turime sąžinę (tą kito išmatavimo standartą, kurį Dievas paslėpė kiekviename iš mūsų), dėl kurios mes jaučiame vidinį konfliktą, kai darome kažką ne taip. Tačiau jeigu mes pasiduodame tamsių jėgų, kurių nesuprantame, galiai ir po to pradedame ginti savo manijas ir potraukius, mes neišvengiamai pradedame žiūrėti į savo sąžinę, kaip į savo priešą. Ir nors mums kaip nors gali pasisekti užslopinti tą vidinį įspėjamąjį signalą, kas bus, kai pamatysime lygiai tokią pačią užspaustą sąžinę kituose žmonėse ir jie glausis, ieškodami paguodos? Mus tai išgąsdins.

Todėl mes jaučiamės priversti nutildyti tą “sąžinės balsą” - ir net tik savo viduje, bet ir esantį kituose žmonėse, nes kitų žmonių sąžinė paprastai atgaivina mūsų pačių sąžinę, su kuria mes kariaujame. Tai reiškia, kad mes negalime toleruoti nuomonių skirtumo. Mes paprasčiausiai negalime to pakelti. Dėl to mums norisi pradėti šaukti.

Tada homoseksualui, kuris jaučiasi atmestas, netgi pilnas meilės, sakykim, krikščionio pamokslininko, buvusio gėjumi, ar „atstatančios terapijos“ patarėjo pasisiūlymas padėti – padėti nugalėti priklausomybę nuo homoseksualumo – priimamas, kaip bjauri ir įžeidžianti neapykanta. Iš tiesų, tai ir yra tikroji meilė – kurią mes neteisingai priimam kaip neapykantą ir „fanatiškumą“ vien tik dėl to, kad tai verčia mus susidurti su tiesa, kurios mes nenorime pripažinti.“